Naujausios
Aidai, apie savo vaikystę visada kalbi su didžiuliu užsidegimu. Regis, nuotykių netrūko nei dabar, nei tada. Kokie šiandien ryškiausi atsiminimai?
Gimiau ir augau prie Vabalninko, Meilūnų kaime. Čia gyveno mano seneliai, mama. Tačiau didžiąją savo gyvenimo dalį praleidau pas savo tetą Biržuose, vadinamajame „muravankos“ rajone. Kadangi mano pusbrolis labai gerai sutarė su mano patėviu, tai mes su juo pasikeisdavome vietomis – jis apsistodavo mano namuose Meilūnuose, o aš keliaudavau pas biržietę tetą. Čia ir prabėgo didžioji dalis mano nerūpestingų dienų, kai galėjau mėgautis visiška laisve ir būti lepinamas dėmesiu. Nors ir kaime dienos buvo smagios. Pamenu, išsinešdavau į kiemą plokštelių radiją, per visą gyvenvietę paleisdavau muziką, sukviesdavau kaimynus į koncertą ir surinkdavau iš jų po tris kapeikas (o tais laikais už 10 kapeikų buvo galima nusipirkti porciją ledų). Vėliau gaudavau barti, nes šių koncertų metu iš mamos šaldytuvo klausytojus vaišindavau maistu bei gamindavau jiems kavą. Tačiau šių išlaidų į koncerto sąmatą neįtraukdavau (juokiasi). Visą laiką man buvo vėjai galvoje. Ir nors dabar galiu savo mamai padėkoti, kad ji bandė užkrėsti meile mokslams, tačiau man taip ir nepavyko prisijaukinti nei lietuvių kalbos, nei matematikos. O kiek daug kartų girdėjau jos frazę „Gyvenime vien dainų ir eilėraščių neužtenka“. Tačiau kiekviena mano diena sukosi būtent aplink kūrybą, saviraišką ir pamažu tapimą scenos žmogumi.
Toliau skaitykite popierinėje arba elektroninėje laikraščio versijoje (PDF). Užsakyti galite http://www.birzietis.com/
