Naujausios
Istorija – gyvenimo pasirinkimas
V. Kirkilienė yra kilusi iš Rokiškio. Baigusi mokyklą, pradėjo studijas tuometinio Vilniaus universiteto Istorijos ir filologijos fakultete. Anot istorikės, šis mokslas jai visuomet patiko. Ypač traukė kraštai, kurių dėl tarybinės santvarkos ypatumų praktiškai nebuvo įmanoma aplankyti, tad V. Kirkilienė juos pažino ir tarsi juose pabuvojo studijų, o vėliau – darbo dėka.
„Pamenu, kaip jau atkurtos Lietuvos nepriklausomybės laikais, kai keliavimas į Vakarus tapo įmanomu, viešėdama Aleksandrijoje, Egipte, galvojau – Dieve, Dieve, ar kas galėjo pagalvoti, kad visgi čia atvyksiu? Kad aplankysiu tą kraštą, apie kurio civilizaciją šitiek metų mokiau vaikus?“- sako pašnekovė.
Keliavimo galimybes po pasaulį gyvenimas istorijos mokytojai ir jos vyrui Alfonsui Kirkilui, matematikos mokytojui, atvėrė pakankamai vėlai – tik tuomet, kai žlugo tarybinė santvarka.
„Studijų metais, o po to ir darbo metais, su mokiniais lankėme buvusios Tarybų Sąjungos šalis, bet toliau, nei už šios sąjungos ribų, man nebuvo leista išvykti, mat esu politinio kalinio vaikas. Bet absoliučiai už nieką nei pykstu, nei smerkiu, nei kaltinu. Kiekvieno žmogaus gyvenime būna tam tikrų pakilimų ir nuosmukių, kurie priklauso nuo aplinkybių. Bet labiausiai viskas priklauso nuo paties žmogaus“, – įsitikinusi V. Kirkilienė.
Profesinis kelias – Biržuose
1967 m. pagal paskyrimą V. Kirkilienė, jauna istorijos mokytoja, atvyksta į Biržus. „Žinojau, kad atvykusi turiu iškart eiti į Švietimo skyrių. Išlipu stotyje iš autobuso ir nežinau, kur to skyriaus ieškoti. Pamenu, tuomet netoli autobusų stoties sutikau pažįstamą merginą iš studijų laikų, ji man ir paaiškino, kur ir kaip rasti reikiamą pastatą. Radau, tik kad tuometinės Švietimo skyriaus vedėjos Marijos Blekaitienės nebuvo. Man liepė ateiti kitą dieną. O kur man dėtis Biržuose, kai jokių pažįstamų nėra? Susirandu viešbutį, bet man jame neduoda kambario nakvynei, nes neturiu paso, tik paskyrimo į darbą dokumentą. Kažkoks vyras, galbūt viešbučio darbuotojas, registratūroje dirbančiai moteriai liepia pasigailėti jauno specialisto, atvykusio į Biržus, ir taip gaunu nakvynę. O jau kitą dieną Švietimo skyrius paskiria istorijos mokytoja į Legailių vidurinę mokyklą. Joje dirbu keletą metų, kol iš vidurinės mokyklos ji tampa aštuonmete“.
Kita darbovietė – tuometinė Vabalninko Balio Sruogos vidurinė mokykla – ją V. Kirkilienė pamena su meile ir ilgesiu. Ten praleista daugiau nei 10 metų ir istorijos mokytoja juos vadina geriausiais ir kūrybingiausiais savo pedagoginės veiklos metais.
„Mokiausi iš kolektyvo, iš vyresnių kolegų, iš mokyklos direktoriaus Broniaus Kuliešiaus. Tai buvo reto inteligentiškumo žmogus, puikus vadovas. Vabalninko laiką iki šiol pamenu su didele nostalgija, o šiame miestelyje lankytis man gera ir dabar. Įspūdį darė didžiulė mokykla – joje mokėsi apie 600 vaikų. Vabalninke išleidau tris auklėtinių laidas, o su dauguma jų, ir nebūtinai iš Vabalninko mokyklos, bendrauju iki šiol. Vabalninkas man buvo svajonės išsipildymas, o apie buvusius kolegas ir dabar gera kalbėti“, – atvirauja pašnekovė.
Mokytojų duetas
Veronikos vyras, šviesaus atminimo Alfonsas, buvo mokytojas matematikas. Viso gyvenimo bendražygis. Jauni pedagogai Veronika ir Alfonsas susipažino Legailių mokykloje, kur abu mokytojavo – tai gimtoji Alfonso, kilusio iš Germaniškio krašto, mokykla.
„Tuomet, kai Švietimo skyriaus vedėja M. Blekaitienė 1967 m. mane išlydėjo į Legailių mokyklą, pirmąją darbovietę, ji tarstelėjo, kad ten dirba jauni mokytojai, vienas jų – jos pusbrolis Alfonsas. Ir kas galėjo žinot, kad vos tik atvykusi į Biržus išgirsiu savo būsimo vyro vardą“, – šypsosi V. Kirkilienė.
Tiek Legailiuose, tiek Vabalninke Kirkilai dirbo drauge, vėliau profesinis kelias juos atvedė į Biržus. A. Kirkilas tapo internatinės mokyklos direktoriumi, o jo žmona Veronika dėstė istoriją.
„Internate darbas buvo sunkus, retas pedagogas, ypač jaunas, norėjo ten dirbti. Vėlgi, kaip ir Vabalninko mokykloje, stebėjau ten dirbančius žmones, nebūtinai mokytojus, ir mokiausi iš jų. Mačiau, kaip jie myli vaikus, o vaikai myli juos. Šį pavasarį vyko Biržuose susitikimas su buvusiais internatinės mokyklos auklėtiniais. O iš jaunųjų kolegų, kurie pradėjo savo mokytojavimo kelią internate, galiu išskirti ir dabar mokyklose dirbančius Egidijų Žaldoką, Virginiją Kalvanaitę, Mariją Jonėnaitę – tai apie juos reikia rašyti! Jais, kaip ir daugeliu kitų, didžiuojuosi“,- vardija pašnekovė.
Kita darbo stotelė – naujai pastatyta Biržų 3-ioji vidurinė mokykla, dabartinė Kaštonų. 1988 m. V. Kirkilienė tampa šios ką tik atidarytos mokyklos direktoriaus pavaduotoja.
„Mums pavyko suburti naujos mokyklos jauną kolektyvą – tai buvo milžiniškas darbas. Vytautas Stanulevičius – šaunus vadovas. Jis mokėjo bendrauti su kiekvienu – tiek su jaunu specialistu, tiek su mokiniu. Mokyklai vadovauja iki šiol, tai daug reiškia. Su ypatinga pagarba pamenu kitą mokyklos pavaduotoją Reginą Ramonienę – dirbome kaip viena komanda pačio mokyklos kūrimo ir įsikūrimo įkarštyje. Ir šioje mokykloje mokiausi iš kolegų – man ir čia buvo gera. Nebuvo tokio kolektyvo per visą mano karjerą, kuriame nepritapčiau. Prieš keletą metų dalyvavau Kaštonų mokyklos jubiliejuje, sutikau kolegas, bendravau. Biržuose yra daug žmonių, į kuriuos galima lygiuotis“, – sako V. Kirkilienė.
Kol pašnekovė dirbo tuometinėje 3-oje vidurinėje mokykloje, jos vyras A. Kirkilas pradėjo kloti pamatus dabartinei „Saulės“ gimnazijai.
„Alfonsas buvo labai darbštus. Juk be darbo nieko nepasieksi, o tai ne visi suprato. Jis labai norėjo, kad istoriniame pastate būtų atkurta Biržų gimnazija. Žinau ir esu įsitikinusi, kad pakloti pamatą gimnazijos atkūrimui jis galėjo tik savo kolektyvo palaikymo dėka. Internatinės mokyklos mokytojų palaikymo dėka... Buvo visko – negražių dalykų irgi. Bet apie juos net nebeverta kalbėti, juolab – prisiminti“, – sako V. Kirkilienė.
Linkėjimai mokytojams
1997 m. Alfonsas ir Veronika Kirkilai pradeda gyventi Vilniuje – Veronika pasirenka kitą profesinio kelio kryptį, Alfonsas tęsia mokytojavimą Vilniaus Salomėjos Nėries gimnazijoje, kurioje dėsto fiziką iki pat solidaus ir garbingo 69-erių metų amžiaus.
V. Kirkilienė, be jokios abejonės, savo vyrą, mirusį prieš ketverius metus, pamena su didele meile ir pagarba. Juodu užaugino du vaikus – Dženetą ir Deimantą – o dabar V. Kirkilienė džiaugiasi ir didžiuojasi savo anūkais.
„Savo vaikams ir artimiesiems esu dėkinga už netikėtą gimtadienio puotą Biržuose. Manęs atvyko pasveikinti net buvę mokiniai, kolegos – nuostabus jausmas. Aš didžiuojuosi dabartiniu jaunimu – jų galimybės didelės, tik reikia išnaudoti. Tačiau man nepriimtina, kai toks jaunimas dabar priiminėja įstatymus. Žinote, aš visą gyvenimą dirbau istorijos mokytoja. Ypatingai tas darbas buvo sunkus perversmo metais, kai Lietuvos istorija pasikeitė per vieną naktį... Mums, mokytojams, reikėjo rasti ir medžiagos naujai Lietuvos istorijai, ir sumanumo, kaip ją dėstyti. Kokia istorija bebūtų, tai ir yra istorija. Juk visame pasaulyje visko buvo. Nepaisydama nieko, visiems biržiečiams linkiu sėkmės. Buvau laiminga laikina biržietė. Didžiuojuosi, kad teko būti Biržų dalimi. Darbuokitės savo krašto labui. Puoselėkite grožį, pirmiausia – savyje. Sėkmės visiems, o ypatingai – Biržų krašto mokytojams“.
Biržų kultūra Biržuose, Lietuvoje ir pasaulyje.
