
Naujausios
Jūs esate Biržų krašto žmogus. Gal pirmieji muzikiniai patyrimai ir buvo šiame krašte?
Gimiau Biržuose, o prisiminimai iš vaikystės patys šilčiausi ir gražiausi. Augau iki 13 metų mažame gražiame Mieliūnų kaime. Vaikystė buvo labai graži, spalvinga, buvau labai lepinamas ne tik mamos, bet ir senelių. Nors seneliai turėjo ne vieną anūką, bet aš buvau mylimiausias, labiausiai lepinamas, nes su jais praleisdavau daug laiko. Augau gūdžiu sovietmečiu, kai nebuvo nei technikos, nei kitų dalykų, bet aš prisimenu Biržų kavinę „Akimirka“, kuri buvo pirmoji kavinė, turėjusi juostinę magnetololą ir labai gražias muzikines šviesas: geltoną, raudoną, mėlyną ir visos jos mirksėjo pagal muzikos taktą. Tai buvo labai įsimintinas ir retas atvejis. Aš pamačiau ir labai jų įsigeidžiau, o seneliai nupirko iš Vabalninko muzikos prekių parduotuvės. Vėliau nupirko plokštelių grotuvą. Nuo vaikystės gyvenau muzika, klausiau itališkos muzikos ir dainavau pagal ją itališkas dainas. Vaikystėje visada žiūrėjau, kaip mama su močiute gamina valgį, todėl bandydavau ir aš. Dabar taip pat sukiojuosi virtuvėje – kepu net pyragus... Kartais kaimynus pavaišinu kotletais su sūrio ir slyvų įdaru. Ne veltui sakoma, ką vaikystėje patyrei ar sužinojai – visam gyvenimui išliks.
Ar mokykloje jau žinojote, kuo būsite?
Kuo būsiu, nežinojau, bet tvirtai buvau įsitikinęs, kad muzika mano gyvenime bus visada. Norėjau būti arba aktoriumi arba dainininku, nes dalyvavau dramos būrelyje, vaidinau mokykliniame spektaklyje beržą, mama pasiuvo rūbus, padarė beržo karūną... Be to, kūriau eilėraštukus apie savo mylimus dainininkus.
Kadangi namuose buvau lepinamas, gal ir per daug man viskas buvo leidžiama, mokykloje man ne mokslai rūpėjo. Mano galva nuo vaikystės buvo „pramušta“ muzika. Kai seneliai su mama išeidavo į darbą, aš namuose organizuodavau koncertus kaimynams: išsinešdavau į lauką kolonėles, plokštelių radiją, pasiimdavau šluotos kotą, kuris man tarnavo kaip mikrofonas ir, klausydamasis „Rondo“, „Nerijos“ ar dainininkės Vilijos Grigonytės plokštelių muzikos, imituodavau juos. Vilijos daina „Kaip gera iš anksto žinoti“ dažnai skambėdavo pageidavimų koncertuose ir man labai patiko. O kad kaimynams nebūtų liūdna, juos vaišindavau tirpia indų kava. Kava tada buvo deficitas, jos seneliams atveždavo giminės iš Panevėžio. Žinoma, seneliai pykdavo už tokius mano „koncertus „ ir išdalintą kavą.
Mokiausi Mieliūnų pradinėje mokykloje, mokytis nenorėjau, tingėjau, be to, žiauriai nesisekė matematika, todėl tiek mokytojai, tiek seneliai ir mama su manimi turėjo daug vargo... Žinoma, muzika man sekėsi puikiai. Niūniuodavau įvairias melodijas ir per pamokas, ir koridoriuose, ir gatvėje. Už tai buvau ne kartą ir nubaustas. Bausmės nesuveikė, nes niūniuoju ir dabar...
Prisimenu savo pirmąją mokytoją ir įdomų nutikimą pas ją. Kaip jau sakiau, man matematika sekėsi sunkiai, buvau paliktas matematikos pataisų, tai nuėjau pas ją į namus atsiskaityti ir užuodžiau nepaprastai skanų, neįprastą kvapą. Tada mokytojos paklausiau, kas čia taip kvepia? Mokytoja pasakė, kad taip kvepia iš tolimų kraštų atkeliavęs apelsinas ir davė jo paragauti. Net dabar jaučiu tada dar neįprasto vaisiaus skonį, nes tai buvo pirmasis mano gyvenime ragautas apelsinas. Tada net prie vynuogių Biržų parduotuvėse ilgiausios eilės stovėdavo, buvo didelis deficitas, o ką jau kalbėti apie apelsinus, mandarinus ar kitus egzotinius vaisius.
Kaip Jūs patekote į muzikos pasaulį?
Kaip jau sakiau, dar ankstyvoje vaikystėje buvau užsikrėtęs muzika, tai niekur nuo jos ir nenutolau, nes muzika man buvo viskas. Dainavau ir „Dainų dainelėje“, mokyklos renginiuose, dainuodavau ir kaimo kolūkio šventėse, žemdirbių dienose. Man, kaip vaikui, buvo labai malonu, kad žmonės ploja, net teko stovėti kolūkio scenoje kartu su televizijos žvaigžde Ona Valiukevičiute.
1989 metai buvau penktokas ir jau mokiausi Biržuose, kai per koncertą susipažinau su Džordana Butkute, man labai patiko jos dainavimas, sceninis įvaizdis. Beje, su ja palaikau gražius ryšius iki dabar. O 1990 metais, perskaitęs tuometinėje „Komjaunimo tiesoje“, jog Džordana dalyvaus Lietuvos pop muzikos festivalyje „Pop art“ Kaune, pabėgau iš namų ir nuvažiavau į tą festivalį nieko niekam nesakęs, nes jei būtų žinoję, nebūtų išleidę. Džordana mane pamačiusi pažino ir prisiminė jai rašytus mano laiškus... O seneliai, mama manęs visur ieškojo, bet nerado. O kai kitą dieną grįžęs namo pasileidau Džordanos Butkutės įrašą „Gimimo diena“, tai gavau su gumine žarna už savo „bėglio festivalį“. Taip, dėl muzikos aš net iš pamokų bėgdavau, ypač tada, kai per radiją būdavo transliuojamas sveikinimų koncertas, o jo metu skambėdavo Vilijos Grigonytės, Džordanos Butkutės, Astos Pilypaitės dainos. Kai auklėtoja, sutikusi mamą, klausdavo, kodėl Aidas taip dažnai ir tuo pačiu laiku dingsta iš pamokų, mama būdavo šoke, nežinodavo, kaip su manimi susitvarkyti.
Pamenate pirmąją savo sukurtą dainą?
Pirmąją dainą įrašiau juostiniu magnetofonu, o ji vadinosi „Likimo krantai“. Profesionaliai įrašyta pirmoji daina „Rondo“ studijoje – „Lietaus laiškas“. Šios dainos autorystė priklauso Biržų muzikos mokykloje dirbusiam Tomui, pavardės neprisimenu. Dėkoju Tomui. 1998 metais PAN TV laidoje „Baras“ daina „Lietaus laiškas“ užėmė pirmąją vietą, o daina „Likimo krantai“ – devintąją.
Esate koncertavęs su Asta Pilypaite, grupės „Vidurnaktis“ dainininke Lina, su atlikėjomis Aušrine, Žiedūne Meškauskaite, Roma Mačiulyte, Laima Žemaityte, Nijole Tallat-KELPŠAITE, su Lietuvos šlagerių karaliene Vitalija Katunskyte, jos dukra Monika... Kokios ir kodėl Jūsų scenos partnerės išliko Jūsų atmintyje?
Visos scenos partnerės buvo išskirtinės, jos buvo tiesiog mano scenos mamos, mane globojančios, rūpestingos, mylinčios, patariančios ir davusios labai daug. Bet iš visų labiausiai širdyje liko a.a Vitalija Katunskytė, kuri buvo ne tik scenos partnerė, bet ir draugė, patikimas žmogus, visada palaikanti, patarianti.
O 2018 metais Vitalija pakvietė į turą po Lietuvą, kuriame turėjome 50 koncertų. Su ja koncertavome net 6 metus, aplankėme beveik visus Lietuvos miestus ir kaimus. Pramogų pasaulyje labai daug intrigų, apkalbų, bet Vitalija buvo tas žmogus, kuris nemėgo neigiamo požiūrio į scenos žmones. Vitalija visada girdavo mano tekstus, dainavimą, ryšį su publika, ji visada rasdavo gerą žodį ir palaikymą. Aš visada, būdamas Šiauliuose, aplankau jos kapelį, o Kaune yra nuostabi Šv. Gertrūdos bažnyčia, kurioje prie stebuklingojo Kryžiaus kiekvienas žmogus gali prašyti pagalbos sau bei kitiems. Aš kiekvieną mėnesį užsakau intencijas už Vitaliją, meldžiamės ir už ją, ir už visus savo artimus gyvus bei mirusius.
Žinoma, turiu paminėti ir Astą Pilypaitę, kuri buvo pirmoji scenos partnerė, žmogus, suteikęs starto galimybę jaunam vaikinui.
Kita mano artima draugė, kažkada Lietuvoje buvusi labai populiari, grupės „Vidurnaktis“ dainininkė Lina gyvena Švedijoje, bet neseniai su ja įrašėme dainą „Naktinis traukinys“. Puoselėju gražią draugystę ir su Giulija. Visas savo koleges labai gerbiu ir myliu.
Kažkada trumpam buvote apleidęs sceną ir išvykęs dirbti į Didžiąją Britaniją. Ar skalsi emigranto duona?
2004 metais buvo labai sunkus laikas scenos žmonėms, iširo ne viena grupė, keitėsi grupių sąstatai ir pan. Mano karjeroje taip pat buvo štilis ir sukau galvą, ką daryti. Bet, kaip jau minėjau, turiu angelą sargą ir dangaus globą – mano ištikimos draugės draugų dėka įsidarbinau Britanijoje. Ar buvo sunku? Tikrai ne: išvažiavau uždarbiauti ir papuoliau į fabriką braškių fasuoti. Darbas buvo lengvas, o po dvejų metų mane paaukštino pareigose ir tapau kokybės tikrintoju. Aišku, darbas buvo atsakingas, dirbti reikėjo po 12 valandų, bet tuo metu aš dar sukūriau dvi dainas „Tarp baltų sniegynų“ ir „Dėl tavęs“. Pastarosios dainos žodžiai ir muzika gimė staiga – įkyriai skambėjo ausyse bei mintyse, o darbe neturėjau net kuo užsirašyti, todėl nusivilkau darbo chalatą ir, parlėkęs namo, užrašiau dainos žodžius bei muziką...
Minite savo kūrybinės veiklos 20-metį. Kas per šį laikotarpį nutiko įspūdingiausio?
Per tą laiką aplankyta beveik visa Lietuva, nakvota daugelyje viešbučių, dalyvauta įspūdinguose vakarojimuose su artimais žmonėmis ir vyno taure... Nepelniau kažkokių ypatingų laurų, apdovanojimų, bet aš savęs nesureikšminu, tiesiog įdedu savo širdies dalelę į kiekvieną dainą, koncertą ir džiaugiuosi, kad esu reikalingas žmonėms. Išleidau 6 solinius albumus, 2 audio kasetes ir 4 kompaktus.
Ar esate paskaičiavęs, kiek per metus surengėte koncertų?
Nesu paskaičiavęs, meluoti nenoriu, bet per metus maždaug po 100 koncertų įvyksta.
Ar iš muzikos, t.y. dainavimo, įmanoma gerai uždirbti Lietuvoje?
Iš muzikos gyvenu jau 13 metų. Neturiu prabangių mašinų, didžiulių namų, bet pragyventi įmanoma. Mokesčiams, duonai, rūbams, šlepetėms ir pomidorams užtenka. Dėkoju dangui ir žmonėms už tai, ką turiu, esu laimingas, kad galiu gyventi iš dainų ir muzikos.
Jūsų požiūris į pinigus?
Pinigai nėra svarbiausia, bet jie duoda laivę, o gyventi be pinigų oriai neįmanoma. Esu turėjęs ir labai daug, ir labai mažai, esu buvęs ir dideliame nepritekliuje, kai teko galvoti, ką reikės valgyti ar ką apsirengti. Esu prie visko pripratęs ir žinau, kad pinigų reikia tiek, kad galėtum jaustis oriai. Milijono man nereikia. Kai, perkant loterijos bilietą, man kasininkė palinki laimėti milijoną, aš visada sakau, jog laimėti milijoną man būtų žalinga, nes išdalinčiau jį į kairę ir į dešinę, net sau nepasilikdamas... Man užtektų laimėti šiek tiek naujam butui.
Ką brangiausio esate įsigijęs?
Nesu išrankus – galiu nusipirkti sceninį rūbą ir iš prabangios parduotuvės, galiu nusipirkti ir iš „Humanos“. Mano brangiausi daiktai – viskas, kas susiję su muzika, o brangiausias pirkinys, ko gero, – mikrofonas.
Esate taupus žmogus?
Anksčiau buvau labai netaupus, daug turėjau, daug iššvaisčiau, bet pastaruoju metu supratau, kad mokėti taupyti yra privilegija. Taupau ir dabar, bet ne tiek, kad gailėčiau sceniniams rūbams. Visada stengiuosi bent jau į Biržų sceną užkopti su nauju švarku. Visada, kai būnu Vilniuje, paaukoju Vilniaus Aušros vartų bažnyčiai ir ten esantiems vargetoms, duodu ir ranką ištiesusiam vargetai prie parduotuvės ir gatvėje. Bet daugiausia taupau muzikai ir dainoms, nes brangūs muzikiniai įrašai, o rėmėjų praktiškai nėra, už viską tenka pačiam iš tų pačių, scenoje uždirbtų lėšų, mokėti. Kūryba kainuoja.
Jūs kuriate ir tekstus ir muziką. Kaip Jums gimsta posmai, muzika?
Beveik visoms mano dainoms yra mano muzika ir mano tekstai.
Sukurti dainą nėra tas pats, kaip išgerti vandens stiklinę. Negaliu įvardinti nei konkrečios vietos, nei laiko... Dainos gimsta pačiose įvairiausiose ir netikėčiausiose vietose. Gimsta tekstai ir mašinoje, ir lovoje, ir pajūry, ir prie ežero, ir pievoje. Praėjusią vasarą dainavau Palangos bare „Jūros Akis“ ir kiekvieną naktį po koncerto eidavau prie jūros, vaikščiodavau iki aušros arba tiesiog žiūrėdavau į vandenį... Ten ir gimė daina „Nematomi krantai“, kurią įsirašiau į diktofoną prie jūros. Kartai pabundi naktį ir puoli užrašyti dainos žodžius ar melodiją, kurie suskambo ausyse. Esu net susapnavęs dainą.
Jūsų slapčiausia svajonė?
Dainuoti, įrašyti daug gražių dainų, tikiu, kad Visata ir Dievas leis tai daryti dar ilgai.
Jūsų moters idealas?
Švelni, tolerantiška, moteriška, supratinga, neįnoringa, na, tiesiog kaip Asta Pilypaitė.
Ką mėgstate veikti laisvalaikiu?
Gaminu maistą, dažnai kepu obuolių pyragą, eksperimentuoju virtuvėje. Mėgstu relaksuoti ir medituoti namie prie įvairiaspalvių žvakių šviesos, labai mėgstu būti prie vandens, prie jūros ir prie Kauno marių, galiu valandų valandas žiūrėti į vandenį. O atvykęs į Biržus visada einu prie Širvėnos.
Jeigu ne muzika, koks būtų kitas Jūsų darbas?
Turiu veido masažisto diplomą, o medicinos kosmetologas Kaune Gytis Volkavičius, su kuriuo esame geri pažįstami, yra man pasakęs, jog aš turiu „gydančias rankas“, kurios gali ne tik atpalaiduoti, bet ir pakeisti sveikatos būklę, padėti pasijusti geriau, pamiršti skausmą. Juk masažas – ne tik atpalaiduojantis ritualas, bet ir stresą, įtampą mažinanti procedūra, kompleksinė įvairių ligų gydymo dalis. Nesureikšminu savęs, bet jeigu nebegalėčiau gyventi iš muzikos, eičiau dirbti bet kokį darbą – ir masažistu pagal specialybę, ir durininku, ir fabrike – nesu nei išpuikęs, nei pasikėlęs.
Ar save priskiriate prie Lietuvos pop muzikos atlikėjų? Kaip vertinate Lietuvos pop muzikos kultūrą ir jos atstovus?
Taip, žinoma. Vertinu teigiamai, nes visos mano Divos, draugai ir bičiuliai buvo pop muzikos elitas. Džiaugiuosi, kad mano dainas, viešinamas instagrame, palankiai vertina tokie muzikos grandai, kaip Andrius Mamontovas, Saulius (Samas) Urbonavičius ir kiti iškilūs menininkai, kurie visada po dainomis pažymi, kad patiko. Aš tuo labai džiaugiuosi.
Ar Jums taip patinka koncertuoti, kad pernelyg nesirenkate salių?
Įpratau koncertuoti didelėse scenose, kuriose ir tinkamas apšvietimas, ir įranga, ir visa kita. Taip, ten dainuoti didelis malonumas, bet man patinka koncertuoti visur, kur pakviečia, kur manęs laukia, kuriems aš reikalingas. Visai neseniai dainavau viename jauno žmogaus 30 metų gimtadienyje ir tada supratau, kad mano dainų su malonumu klausosi ir jauni ir vyresni. Manau, kad nėra nei jaunų, nei senų – kol plaka širdis, tol žmogus jaunas.
Ar buvote kada nors nusivylęs savo, dainininko, karjera?
Ne, niekada. Nusivylęs buvau tik tuo, kad prieš 18-20 metų nemokėjau pasirinkti tinkamų įrašų studijų ir nemažai įrašiau ten, kur nebuvo kokybės, nes tai – tik išleisti pinigai. Buvau kviečiamas ir į ne vieną realybės šou, bet nedalyvavau. Kodėl? Nežinau, matyt, taip buvo lemta.
Jūsų gyvenime buvo akimirka arba įvykis, kurie radikaliai pakeistų požiūrį į pasaulį?
Pagal horoskopą esu Avinas, todėl impulsyvumo būna, bet mane pakeitė tikėjimas, Visata, Dievas. Dabar aš kiekvieną vakarą dėkoju Aukščiausiajam už pragyventą dieną, sudainuotą ar sukurtą dainą, o filosofinių knygų skaitymas pakeitė požiūrį į ir save, ir į kitą žmogų, suteikė norą tapti geresniu, supratingesniu, nuolankesniu. Man jūra, lietus, vanduo, šviesa, saulės spindulys suteikia labai daug.
Beje, prieš metus buvo vienas keistas įvykis, pakeitęs mano požiūrį į anapusinį pasaulį. Tada buvo Lietuvoje dideli karščiai, prastokai jaučiausi nuo karščio ir priguliau, įsijungęs ventiliatoriaus vėjelį, nors niekada dieną to sau neleidžiu. Netrukus pajutau, kad matau save iš viršaus, visą kūną užvaldė skausmas, širdis plakė kaip pašėlusi ir aš išsigandau. Nežinau, ar buvau užsnūdęs, ar ne, bet mane užvaldęs buvo labai keistas jausmas ir paskambinau savo pažįstamai bioenergetikei ir paklausiau, kas čia įvyko. Ta akimirka pakeitė mano požiūrį 100 procentų, nes supratau, kad anapusinis pasaulis tikrai yra. Labai dažnai sapnuoja savo a.a. tetą Danutę, kuri man pro langą rodo ar tai nuostabių gėlių sodą, ar neįprasto mėlynumo jūrą ir sako: „Aiduti, visos gėlės tik tau“. Aš dažnai sapnuose skraidau, o tokie mistiniai sapnai priverčia suprati, jog anas pasaulis egzistuoja.
Ar pamenate patį impulsyviausią, neapgalvotą savo poelgį arba sprendimą?
Būta tokių poelgių ir veiksmų, dėl kurių gailiuosi ir kurių niekada nepakartočiau. Aš sau už tai jau atleidau, manau, kad ir kiti atleido.
Kokia viena iš mėgstamiausių Jūsų dainų, kodėl?
Jų yra daug, bet „Metai bėgs tolyn“ gal mėgstamiausia, nes ji yra sukurta apie man dvi brangiausias moteris žemėje: tai mano minėta teta Danute ir Vitalija Katunskytė. Ši daina buvo net 230.000 kartų perklausyta FB, o kurdamas šį tekstą pats ne kartą apsiverkiau. Sako, vyrai neverkia, bet vyrai tikrai verkia, gal net dažniau nei moterys. Šią dainą jau pamilo ir klausytojai, ji skamba sveikinimų koncertuose ir TV1 kanale. Ir ją dainuojant ne kartą teko ašarą nubraukti.
Ar turite sėkmės talismanų?
Ne, neturiu tokio.
Baimių?
Nesmagiai jaučiuosi ankštose uždarose erdvėse.
Esate sau reiklus ir kritiškas?
Būna, kai ir pabaru save, pakritikuoju. Dažnai save kritikuoju už pernelyg didelį atvirumą. O šiaip esu sau ir aplinkai labai reiklus: pas mane namuose viskas turi būti išplauta, išlyginta, sutvarkyta, kiekvienas daiktas turi turėti savo vietą, negaliu nueiti miegoti, jei kokia lėkštė neišplauta ar stalas nesutvarkytas.
Širdis vis dar ieško antros puselės, ar jau rado?
Neieškau, tiesiog turėjau dvi gražias draugystes: viena truko trejus metus, kita – septynerius. Deja, taip jau atsitiko, jog per tuos metus pajutome, kad ne artėjame, bet tolstame vienas nuo kito, kad atsirado nutylėjimų, slapukavimų, kad keičiasi požiūriai ir pan. Draugystės baigėsi, bet ne dramatiškai ar nelaimingai, bet tiesiog baigėsi ir mes likome gerais pažįstamais. Taip, dabar esu vienas, bet ne vienišas ir nieko neieškau, na, o jei likimas atsiųs, su malonumu priimsiu.
Ko tikitės iš 2025-ųjų?
Paprastų žemiškų dalykų... Tikiuosi, kad likimas suteiks galimybę dar ilgai būti scenoje, nes ten jaučiuosi laimingas ir reikalingas. Žinoma, tikiuosi geros sveikatos, nes be sveikatos – nieko nėra. O visiems linkiu svajoti, nes svajonės nieko nekainuoja, bet dažnai išsipildo.
Ar dažnai lankotės gimtinėje?
Lankausi, bet ne taip dažnai, kaip norėčiau. Liko čia tik mama, o seneliai, teta ir daug kitų artimų žmonių jau iškeliavo anapilin. Be galo džiaugiuosi, kad mama dar gyvena, kad galiu apkabinti ją, kartu susėsti prie Kūčių stalo, džiaugiuosi, kai pamatau ją savo koncerte Biržuose.
Kada paskutinį kartą buvote Biržuose, vaikščiojote Biržų gatvėmis ir apylinkėmis ir ką sutikote bei pamatėte?
Labai džiaugiuosi, kad Biržuose sutinku savo jaunystės žmones, kurie ne tik ateina į koncertus ir pasveikina, bet ir užkalbina sutikę gatvėje. Man visi žmonės lygūs ir kiekvienas gali būti mano bičiuliu. O Biržuose, važiuodamas taksi, visada iš įpratimo pasakau savo a.a. tetos Danutės adresą, ir tik vėliau suvokiu, ką pasakiau. Bet visada nueinu pabūti sename tetos kieme. Ir šiemet per Kūčias, grįždamas iš Bernelių mišių, vėl užėjau į tą seną kiemą prie jos namų...
O Biržų pilis, Širvėna, bažnyčia, takas prie fontanų – tai įaugę į kraują ir jų pamiršti niekada negalėsiu. Naudodamasis proga noriu padėkoti visiems ir kiekvienam biržiečiui, kurie buvo mano gyvenime ir palaikė mano muzikinius siekius.
Jau labai greitai, vasario 1 dieną Biržų kultūros centre išvysime Jus kartu su Monika Katunskyte ir Asta Pilypaite. Kuo nudžiuginsite savo gerbėjus?
Tai bus septintasis mano koncertas Biržuose. Anksčiau organizuodavau Kalėdinius koncertus, o šiais metais šį koncertą skiriu savo scenos 20-mečiui ir Valentino dienai. Su manimi scenoje pasirodys Monika Katunskytė, su kuria dainuoju jau dvejus metus, o Asta Pilypaitė – mano jaunystės Diva, nuostabus žmogus ir nuostabi dainininkė, Lietuvos scenos puošmena papuoš ir šį koncertą. Visi trys labai laukiame susitikimo su biržiečiais, kurie koncerto metu išgirs ir naujų dainų, ir jau gerai žinomų. Koncerte bus ir staigmena biržiečiams – nuostabių merginų šokėjų grupė „Lady Dance“ iš Šiaulių. Esu labai dėkingas šios grupės vadovei Dovilei, kuri yra pastačiusi ne vieną šokį mano dainoms. Turime ir daugiau staigmenų, bet visko neišduosiu – ateisite ir pamatysite. Tikiu, kad turėsime Biržuose gerą ir linksmą laiką, nuoširdų bendravimą.
O savo mieliems žemiečiams linkiu nepasiduoti blogom emocijoms, būkite sveiki ir laimingi, žiūrėkite į gyvenimą pozityviai, su meile bei šypsena. Svarbiausia – nepamirškite, kad visi sunkumai yra įveikiami, o kartais Dievulis tyčia uždaro duris, kad žmogus gebėtų pakelti akis į langą ir jį atsidarytų. Dėkokime gyvenimui ir už savo gyvenimą, klaidas, nuopuolius ir pakilimus, už kiekvieną akimirką. Tegul 2025 metai mums visiems būna geresni, nuoširdesni, sveikesni, suteikiantys vienybės ir pasitikėjimo vieniems kitais. Būkit laimingi!