Sūrių šventė

Praė­ju­sį sek­ma­die­nį Smil­giuo­se bu­vo ska­nau­ja­mi sū­riai – vy­ko tra­di­ci­nė, gal­būt jau šeš­to­ji sū­rių šven­tė. Ir ko­kių jų ten ne­bu­vo: ir sal­džių, ir tra­di­ci­nių, ir net iš sva­rai­nių...

Smil­giuo­se gy­ve­ni­mas ver­da ne tik per šven­tes, ir tar­puš­ven­čiu. Sek­ma­die­nį Į bend­ruo­me­nės na­mus rin­ko­si sū­rių mė­gė­jai. Sū­rius iš kar­vės ir ož­kos pie­no spau­dė, iš obuo­lių, sva­rai­nių vi­rė sū­rių meist­rės: Re­gi­na Ja­nu­le­vi­čie­nė, In­ga Ra­dze­vi­čiū­tė, Al­ber­ti­na Ud­rė­nie­nė, Ja­ni­na Ka­taus­kie­nė iš Pas­va­lio ra­jo­no Žil­pa­mū­šio, Al­do­na Ru­zie­nė, So­na­ta Rat­ke­vi­čiū­tė iš Daudž­gi­rių, Lai­mu­tė Sta­pu­lio­nie­nė, Mar­ce­lė iš Sa­lo­čių. Ri­ta Bal­čiū­nie­nė pri­sta­tė iš­skir­ti­nį, švie­saus at­mi­ni­mo meist­ro Alek­so Čet­ver­go iš me­džio iš­drož­tą sū­rį. Smil­gie­čiai šį sū­rį į die­nos švie­są iš­trau­kia per įvai­rias šven­tes. O R. Bal­čiū­nie­nė jį pri­sta­tė dar ir su hu­mo­ru: mat sū­ris il­gai ant kros­nies džiu­vo, vi­sai su­džiu­vo, bet su vie­nu dan­tim grau­žia­mas. O kas be­lie­ka, kai kar­vės Lie­tu­voj bai­gia iš­nyk­ti?

Sū­rių ver­ti­ni­mo ko­mi­si­ja rin­ko eg­zo­tiš­kiau­sią, sal­džiau­sią, vi­ta­mi­nin­giau­sią ir ki­to­kius sū­rius. Nei pra­lai­mė­to­jų, nei nu­ga­lė­to­jų ne­bu­vo. Vi­si bu­vo įver­tin­ti. Šven­tės da­ly­viai ne tik ra­ga­vo sū­rius, bet ga­lė­jo jų ir įsi­gy­ti.

Šven­tė­je gro­jo ka­pe­la iš Sa­lo­čių „Tin­di­riuš­ka”, ku­riai va­do­vau­ja Sta­sys Ti­tai­tis. Bu­vo ir Ka­lė­dų se­ne­lis, ku­ris ap­do­va­no­jo ma­žuo­sius smil­gie­čius, taip pat kvad­ra­to žai­dė­jus bei ak­ty­viau­sius ir gy­ven­to­jus.

Bu­vo pa­svei­kin­ti ir ju­bi­lia­tai. Jiems – tor­tas ir mu­zi­ki­nis svei­ki­ni­mas.

Ren­gi­nį ve­dė bib­lio­te­ki­nin­kė Auš­ra Ūse­lie­nė, žmo­nes šven­tėn bū­rė Dan­guo­lė Plen­taus­kie­nė ir jos pa­gal­bi­nin­kai.