Šuo „išsprūdo pro vartelius” ar „įsisegė” į koją – kas atsakys?

Dantimis – į praeivės striukę

Pastarosiomis dienomis net keli žmonės kreipėsi į „Biržiečių žodžio“ redakciją ir papasakojo apie nemalonius nutikimus su vedžiojamais šunimis.

Biržietė Regina pasidalijo vos prieš kelias dienas patirta situacija. Moteris ėjo gatve pro žmogų, vedžiojusį šunį su pavadėliu. Anot jos, netikėtai gyvūnas šoko ir dantimis įsikibo į jos striukę.

Pasimetęs šuns šeimininkas puolė augintinį atplėšti, tačiau tai padaryti sekėsi nelengvai.

„Paprasta ta mano striukė, ne vardinė, lyg ir nesuplyšo, tai tiek to. Bet patirtis tikrai nemaloni. Labai išsigandau. Kitą kartą, pamačiusi vedamą šuniuką, jau bijosiu, kad neįkąstų. Buvo labai nejauku, kai tas šuo nei iš šio, nei iš to įsikibo į striukę. Juk jis buvo su pavadėliu. Gal jam kilo kokios nors asociacijos – mano striukė puošta dirbtinio kailio detalėmis“, – pasakojo biržietė.

Gąsdina palaidi šunys

Kitas biržietis, nenorėjęs viešinti savo vardo, po rytinio pasivaikščiojimo palei Širvėnos ežerą užsuko tiesiai į redakciją – pasak jo, „baigėsi kantrybė“.

„Labai dažnai vaikštau pakrante. Sutinku nemažai žmonių, vedžiojančių šunis. Ir ne visada augintiniai su pavadėliu. Prisipažinsiu, man pačiam kartais nejauku prasilenkti“, – kalbėjo vyras.

Jo teigimu, gyvūno elgesio nuspėti ne visada įmanoma. „Dabar slidu, visur sniegas. Jei, pavyzdžiui, eidamas paslysčiau ar kluptelėčiau šalia didesnio šuns – kas žino, kaip jis sureaguotų? Gal pamanytų, kad kyla grėsmė jam ar jo šeimininkui ir užpultų? Aš suprantu žmones, kurie tvarkingai vedžioja augintinius, ir man tai netrukdo. Bet norisi supratingumo ir tų, kurie vedasi palaidus šunis“, – sakė biržietis.

Vyras prisipažino, kad pamatęs didelius šunis kartais sustoja ir palaukia, kol šuo su šeimininku praeis.

Jo pastebėjimu, paežere dažnai vaikšto šeimos su mažais vaikais, vyresnio amžiaus žmonės, kuriems sunkiau judėti. „Kaip jie apsigintų nuo palaido šuns? Argi Biržuose nėra specialių vietų, kur augintinius būtų galima saugiai paleisti laisvai pasilakstyti?“ – klausė vyras.

Už augintinio nesuvaldymą – bauda

„Biržiečių žodis“ kreipėsi į savivaldybės administracijos Viešosios tvarkos skyriaus vedėją Ričardą Sabą. Jis patikino, kad vedžioti šunį be pavadėlio savaime nėra draudžiama – kiekvieną situaciją reikia vertinti individualiai.

„Jeigu šuo turi socializacijos pažymėjimą, pavadėlis nebūtinas. Tačiau apie tai sužinoti galima tik paklausus šuns savininko“, – sakė R. Sabas. Jis kalbėjo apie atvejus, kai šuo iš tiesų yra ramus ir nekelia jokios grėsmės aplinkiniams.

Specialistas pripažino, kad šioje situacijoje visada yra dvi pusės. Viena vertus, reikalauti iš šeimininko vedžioti augintinį su pavadėliu, kai tai nėra privaloma, būtų nepagrįsta. Kita vertus, reikia suprasti žmones, kurie, sutikę nepažįstamą gyvūną, nežino, ko iš jo tikėtis.

Vis dėlto, jei šuo įsikimba dantimis į drabužį ar kitaip sukelia pavojų, tai jau laikoma pažeidimu. Pasak R. Sabo, Administracinių nusižengimų kodekse numatyta, kad jei gyvūnas kelia grėsmę asmens sveikatai, gyvybei ar turtui, jo laikytojui gali būti skirta bauda nuo 50 iki 120 eurų.

Apie atsakomybę aiškiai kalbama ir Gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatyme – gyvūnų laikytojai privalo užtikrinti, kad jų augintiniai nekeltų grėsmės žmonių, kitų gyvūnų gyvybei, sveikatai ar turtui ir nepažeistų kitų asmenų teisių bei teisėtų interesų.

Negali kelti grėsmės

„Jeigu šuo puldinėja žmones, akivaizdu, kad ne viskas yra gerai. Tokiu atveju už gyvūną tiesiogiai atsako jo savininkas. Vadinasi, jis neužtikrina, kad augintinis nekeltų grėsmės kitų sveikatai ar gyvybei“, – sakė R. Sabas.

Anot jo, tokiose situacijose reikėtų nedelsiant kviesti policijos pareigūnus arba informuoti Viešosios tvarkos skyrių, kad specialistai galėtų atvykti ir nustatyti pažeidėją.

„Jeigu šuns savininkas nepažįstamas, svarbu surinkti kuo daugiau informacijos – galbūt matėte, į kokį automobilį jis įsėdo, įsidėmėjote valstybinį numerį ar kitas detales, kurios padėtų identifikuoti asmenį“, – patarė specialistas.

Pasak R. Sabo, esminis dalykas tokiose situacijose – kitų asmenų interesų pažeidimas. „Tai ir žmonių kultūros klausimas“, – pridūrė jis.

Specialistas atkreipė dėmesį, kad neretai žmonės jaučiasi nejaukiai ar net gėdijasi pasakyti, jog bijo šunų ar jaučia diskomfortą šalia palaido gyvūno. „Jeigu žmogus paprašo patraukti augintinį ar pasako apie savo baimę, turėtume vadovautis elementariu žmogiškumu ir supratingumu“, – pabrėžė R. Sabas.

Išsprūdo iš kiemo šuo? Teks atsakyti

R. Sabas priminė, kad Biržuose yra vieta, kur augintinius galima vedžioti be pavadėlio ir leisti jiems saugiai lakstyti. Tokia erdvė įrengta A. Dauguviečio parke – aptverta šunų vedžiojimo aikštelė, į kurią patenkama iš Vilniaus gatvės pusės. Čia augintinius galima ne tik paleisti laisvai pabėgioti, bet ir dresuoti.

Paklaustas, ar dažnai sulaukiama skundų dėl palaidų šunų, specialistas atsakė, kad tokių pranešimų pasitaiko.

„Taip, būna, tačiau dažniausiai – dėl kaimo vietovėse lakstančių palaidų šunų. Gauname pranešimų, kad gyvūnai laksto be priežiūros, o dažniausias pasiaiškinimas – esą šuo išsprūdo pro vartelius. Noriu akcentuoti: išsprūdo ar neišsprūdo, savininkas privalo užtikrinti, kad taip nenutiktų“, – pabrėžė R. Sabas.

Anot jo, į tokius pranešimus reaguojama – atliekami patikrinimai, o nustačius pažeidimus taikomos administracinės baudos.

Vakaras ir naktis – ramybės metas

O ką daryti daugiabučiuose ar nuosavuose namuose gyvenantiems žmonėms, kurie priversti klausytis kaimynų šuns lojimo?

„Žmonės dažnai pamiršta, kad ramybės metas prasideda 19 valandą, o nakties metas – nuo 22 valandos. Jeigu tokiu metu keliamas triukšmas, jau galima kalbėti apie viešosios tvarkos trikdymą“, – paaiškino R. Sabas.

Vis dėlto jis pripažino, kad praktikoje situacija nėra paprasta. „Jeigu apie nuolat lojantį ar staugiantį šunį ir pranešama, nebūtinai pavyks pasiekti norimą rezultatą. Mes dirbame darbo dienomis nuo 8 iki 17 valandos, o pažeidimas turi būti užfiksuotas. Reikalingi įrodymai“, – įspėjo specialistas.

Anot jo, atvykus ir apklausiant kaimynus neretai paaiškėja, kad šie „nieko negirdi ir nieko nežino“, nes žmonės nenori veltis į konfliktus su kaimynais.

„Tokiais atvejais geriausia kviesti policiją. Pareigūnams pakanka patiems atvykus išgirsti šuns lojimą ar staugimą, ypač vakaro ar nakties metu, ir gali imtis priemonių – surašyti tarnybinį pranešimą bei administracinio nusižengimo protokolą šuns šeimininkui“, – patarė R. Sabas.

Jis ragino tiek šunų augintojus, tiek su jais susiduriančius gyventojus būti tolerantiškiems vieni kitiems, gerbti aplinkinių teises ir nepamiršti elementaraus supratingumo.

BŽ nuotr.

V. Leščinskienės nuotr.