85-uosius metus skaičiuojančiai Kilučių kaimo gyventojai Onai Brazdžiūnienei gyvenimo smūgiai kirto vienas po kito. Visai mažučiukė pasimetusi nuo tikrųjų savo tėvų, prieglobstį ir meilę ji rado svetimoje šeimoje. O vaikystėje atrastas pomėgis dabar jai tapo vienintele paguoda. Pokalbis su senole apie gebėjimą džiaugtis likimu net tada, kai jis viską atima...
Ne skrybėlės – kepaliušai
Pravėrus namų duris, Ona Brazdžiūnienė pakviečia į svetainę, kurioje dailiai sudėti kepaliušai imituoja Kalėdų eglę. „Čia liko maža dalis, daug jau padovanojau“, – parodo senolė į nemenką krūvelę skrybėlaičių.
Skrybėlaitės tokios gražios, kad norėtųsi puoštis, bet senučiukė pataiso: „Čia – ne skrybėlaitės. Skrybėlės turi plačius brylius (kraštus), čia – kepaliušai…“.
Pirmam kepaliušui – beveik aštuoni dešimtmečiai
Močiutė pasakojimą pradėjo nuo pirmojo, savo rankomis nupinto, kepaliušo… „Aš jį tebeturiu, bet nerodysiu, labai jau nekoks jis…“, – šypsojosi senolė.
Pasak pynėjos, pirmąjį kepaliušą ji nupynė būdama dar pradinukė, kai mokykloje darbelių pamokoje pamokė mokytoja, o mergaitės privalėjo atlikti užduotį.
„Aš nebežinau, kiek man buvo metų, bet pamenu, kad pirmajam kepaliušui jau beveik 80 metų… Ir pati nesuprantu, kaip per tiek metų jis man nenusimėtė“, – stebėjosi senolė. Tuomet, dar visai mažytė, nupynusi pirmąjį kepaliušą, karts nuo karto savo įgūdžius pašnekovė atgaivindavo ir nupindavo po keletą per metus, kuriuos dovanodavo draugams ir artimiesiems.
„Dabar, kai esu likusi vienui viena, per vasarą kieme užsiauginu rugių, rudenį paruošiu pynimui jų šiaudus, o žiemą – pinu“, – lyg į prisiminimą nugrimzta senolė.
Toliau skaitykite popierinėje arba elektroninėje laikraščio versijoje (PDF). Užsakyti galite http://www.birzietis.com