Stotelėje – nei suolo, nei užuovėjos

Va­bal­nin­ko gat­vė­je prie ne­jau­kaus, už­kal­tais lan­gais pa­sta­to – sto­te­lė.

Jo­je sto­vi­niuo­ja tarp­mies­ti­niai ir prie­mies­ti­niai au­to­bu­sai. Jų marš­ru­tai re­ti. Lū­ku­riuo­jan­čių ke­lei­vių – vie­nas ki­tas. Sus­to­ji­me nė­ra suo­le­lio. Ir jo­kios pa­sto­gės. Ko­šia per spran­dą vė­jas, nu­ga­rą pla­ka lie­tus. Ke­lei­vio krep­šiai ant že­mės. Sus­to­ji­me kar­tais lau­kia ir neį­ga­li ke­lei­vė. Ji va­ži­nė­ja į Ku­piš­kį. Vie­ną kar­tą mo­te­riš­kei slys­te­lė­jo ir pa­bė­go iš pa­žas­ties ra­men­tas. Mo­te­ris par­griu­vo. Ir ro­pi­nė­jo po že­mę. Nie­kas ne­sku­bė­jo iš­ties­ti jai ran­kos. Ry­tas tik švi­to. Pir­mas įspū­dis – ap­gau­lin­gas. Gir­ta… Praei­viai sku­bė­jo pro ša­lį į dar­bus, į mo­kyk­lą. Val­di­nin­kai au­to­mo­bi­liais lė­kė į dar­bą ir už­tu­pė ka­bi­ne­tuo­se sa­vo minkš­tas kė­des vi­sai die­nai. Mo­te­rį iš­gel­bė­jo me­ta­li­nis stul­pas au­to­bu­sų su­sto­ji­me. Ant to stul­po tvar­kin­gas, įskai­to­mas au­to­bu­sų tvar­ka­raš­tis.

Tas stul­pas – vie­nin­te­lis su­sto­ji­me lū­ku­riuo­jan­čių rams­tis.

Sto­te­lė pa­čia­me mies­to pa­kraš­ty­je. Nu­to­lu­si nuo cent­ro. Val­džiai per to­li. Neį­žiū­ri. Lū­ku­riuo­jan­tys už­grū­din­ti. Kant­rūs ir ne­drą­sūs. Į Bir­žų mies­to se­niū­ni­ją dėl šio suo­le­lio ne­si­krei­pė. Kas tu­rė­tų su­meist­rau­ti suo­le­lį? Sa­vi­val­dy­bė, au­to­bu­sų par­kas, Bir­žų se­niū­ni­ja, eis­mo sau­gu­mo ko­mi­si­ja?..

Ag­luo­nos se­niū­nai­ti­jos se­niū­nai­tė Dan­guo­lė Ig­nat­je­va „Bir­žie­čių žo­džiui” pa­tvir­ti­no: ne­su­lau­ku­si jo­kių gy­ven­to­jų skun­dų, pa­gei­da­vi­mų. Bū­tų su­lauk­ta, gal ir bū­tų at­kreip­tas dė­me­sys. Pa­vyz­džiui, prie ka­pi­nių Pas­va­lio gat­vė­je ke­lei­viai au­to­bu­sų su­sto­ji­me ir­gi lauk­da­vo au­to­bu­so po at­vi­ru dan­gu­mi, bet gy­ven­to­jai iš­sa­kė sa­vo pa­gei­da­vi­mus, bu­vo pa­ra­šai su­rink­ti ir šian­dien vaiz­das ki­toks – sto­te­lė po sto­gu. Žmo­nės pa­ten­kin­ti. Se­niū­nai­tė Dan­guo­lė pri­ta­ria: Va­bal­nin­ko gat­vės su­sto­ji­me au­to­bu­so lū­ku­riuo­jan­tiems ke­lei­viams suo­le­lis – bū­ti­ny­bė.

Bir­žuo­se kar­tais at­si­ran­da veik­lių vi­suo­me­ni­nin­kų ge­ra­da­rių ir pro­ble­mą iš­spren­džia. La­bai ty­liai, be išanks­ti­nių pa­ža­dų ir po­mpas­ti­kos. Prieš ke­le­rius me­tus „Bir­žie­čių žo­dis” pa­gar­si­no gra­žią ne­vy­riau­sy­bi­nės or­ga­ni­za­ci­jos vie­ni­šų ir pa­gy­ve­nu­sių sen­jo­rų „Sva­jos” klu­bo ini­cia­ty­vą (klu­bo pre­zi­den­tė Sta­sė Juod­gu­die­nė). Kaž­kas iš klu­bo pa­ste­bė­jo, kad Vy­tau­to gat­vė­je, ne­to­li Po­lik­li­ni­kos, ke­ly­je Bir­žai-Svi­liai, au­to­bu­sų su­sto­ji­me trūks­ta ke­lei­viams suo­le­lio. Pa­si­rū­pi­no me­die­nos, su­bė­go į tal­ką ir pa­sta­tė suo­le­lį. Žmo­nės už tai la­bai dė­kin­gi.

Bet už ge­rą dar­bą ir ini­cia­ty­vą vie­toj pa­dė­kos iš val­džios ga­li su­lauk­ti ir py­los. Mies­to val­do­se juk ne­pa­šei­mi­nin­kau­si be sta­ty­bos pro­jek­to ir lei­di­mo.