Naujausios
Reikia dirbti, o ne svaidytis kaltinimais
Lietuvos krepšinio rinktinę 2003-iaisiais ant aukščiausios pakylos Europos čempionate atvedęs treneris, Šiaulių garbės pilietis Antanas Sireika paliko gimtą miestą. Praėjusį šeštadienį krepšinio specialistas išvyko į Japoniją, kur treniruos vieną stipriausių Tekančios Saulės šalies klubų – Točigio „Brex“ ekipą.
Sidas AKSOMAITIS
„Respublikos“ žurnalistas
Tai – jau antrasis ilgamečio „Šiaulių“ trenerio išsiskyrimas su gimtojo miesto ekipa. 2002-aisiais išvykdamas treniruoti Kauno „Žalgirį“, šiauliečių strategas pažadėjo grįžti, kai Šiauliuose iškils moderni arena, ir pažadą tesėjo 2008-ųjų pabaigoje. Tačiau šią vasarą 56-erių A.Sireika „Šiauliams“ tapo nebereikalingas.
Likimo vingiai
- Ar normali situacija Lietuvos krepšinio pasaulyje, kai mūsų šalį garsinantiems treneriams nebelieka vietos Tėvynėje ir jie priversti rinktis emigrantų dalią? – pasiteiravo „Sporto žmonės“ A.Sireikos.
- Negaliu kalbėti už kitus, galiu pasakyti tik už save. Gal kai kurie žmonės vyksta ten, kur geriau, bet aš visada sakiau: „Grįžau į namus ir noriu dirbti namuose“. Teko girdėti gandų, esą A.Sireika „Šiauliams“ kainavo per brangiai, todėl noriu pasakyti, kad aš klubui nekėliau jokių finansinių reikalavimų. Paprasčiausiai, aš mačiau krepšinį kitaip nei klubo vadovai. Todėl A.Sireika ir tapo nereikalingas „Šiauliams“. Manau, krepšinio žinių man užteko ir komandos aš nežlugdžiau. Mano atvejis toks, o kodėl kiti treneriai tampa nereikalingi Lietuvos klubams ir išvažiuoja, aš nežinau. Iš tikrųjų Lietuvoje nėra geros finansinės sąlygos, tai kodėl žmonėms nevažiuoti?
- Joną Kazlauską trenerio karjera buvo nuvedusi į Kiniją, jūs sukate į Japoniją. Kuo mūsų šalies trenerius traukia egzotiški kraštai?
- Neteisinga būtų kalbėti apie trauką – tiesiog toks likimas. Tokie likimo vingiai nėra planuojami. Japonų kultūra labai skiriasi nuo mūsų: visai kitokia pagarba, dėmesys dirbančiam žmogui, vyresniam žmogui, mokytojui, treneriui, atvykusiam mokyti jų europietiško krepšinio paslapčių. Tą didžiulę pagarbą pajutau vos ten nuvykęs: japonams kiekvienas noras yra tarsi įstatymas, jie stengiasi išpildyti visas sąlygas ir patys rūpinasi, ko treniruojant ekipą dar gali prireikti. Gyvensiu trijų kambarių bute, nuo kurio iki arenos – 15 minučių kelio automobiliu. Eismas ten vyksta priešinga puse nei pas mus, todėl klubas iškart pasiūlė ir automobilį su vairuotoju. Japonai suvokia, kad mokytojai yra tie žmonės, kurie moko gyvenimo, todėl visi mokytojai – nuo pradinių klasių iki universiteto – ten yra itin gerbiami. Taip turėtų būti visame pasaulyje.
Atstovaus Lietuvai
- Ar gerai pažįstate japonų krepšinį?
- Pasaulio čempionatuose teko stebėti Japonijos rinktinės žaidimą, mačiau ir dabartinės savo komandos rungtynių vaizdo įrašus. Treniruosiu ekipą, kuri 2009/10 metų Japonijos čempionate iškovojo auksą, komandai atstovauja trys rinktinės žaidėjai. Žinau, kad japonai mėgsta greitą, atakuojantį krepšinį, jų komandose gali rungtyniauti ne daugiau kaip du legionieriai. Klube yra apie 40 darbuotojų, yra jaunimo komanda, jie visi dirba ir yra užtikrinti savo ateitimi.
Japonijoje nėra didelės prarajos tarp krepšininkų atlyginimų, jiems nesuvokiama, kaip vienas žaidėjas gali gauti milijoną, o kitas – 10 tūkst. Socialinis teisingumas ten yra pasiekęs aukščiausią lygį – skirtumas tarp jaunų ir patyrusių krepšininkų atlyginimų Japonijoje yra, bet jis teisingas. O pas mus praraja tarp krepšininkų atlyginimų yra nenormali. Juk krepšininkas, gaunantis 10 kartų didesnį atlyginimą už komandos draugą, tikrai nėra 10 kartų už jį geresnis.
- Užsiminėte, kad komandoje gali žaisti du legionieriai. Gal tarp jų bus ir lietuvis?
- Visko gali būti. Viena legionieriaus vieta jau užimta – po praėjusio sezono komandoje liko amerikietis, kuris buvo pasirašęs kontraktą dvejiems metams. Labai norėčiau, kad komandai atstovautų ir lietuvis. Komandos vadovai taip pat su tuo sutinka. Jie daug žino apie Lietuvos krepšinį, vertina mūsų krepšinio mokyklą ir sako, kad Lietuvos krepšininkai yra vieni geriausių pasaulyje. Su komandos vadovais aptarėme galimus variantus ir labai tikiuosi, kad komandoje nebūsiu vienas lietuvis. Noriu, kad mes ir užsienyje būtume lietuviais, supažindintume užsieniečius su lietuvišku krepšiniu. Kitų šalių specialistai atsiveža savo žaidėjus, pristato savo šalį užsienyje, o mes, lietuviai, dažnai sugebame tik vienas kitą juodinti, stokojame noro padėti vieni kitiems. Būkime biedni, bet teisingi – pažiūrėkime į akis tiesai, kad ir kokia karti ji būtų.
- Ar perteikti krepšinio žinias Japonijoje nekliudys kalbos barjeras?
- Rengiausi tam – visą vasarą ne tik tobulinau anglų kalbos žinias, bet ir mokiausi japonų kalbos. Žinau, kad angliškai Japonijoje mažai kas kalba: gatvėje ar parduotuvėje su japonais angliškai nesusikalbėsi. O bendraujant su krepšininkais, manau, problemų nebus. Dirbant su legionieriais Lietuvoje man užtekdavo ir krepšinio kalbos.
Nepasimokė iš klaidų
- Ko, jūsų nuomone, pritrūko mūsų šalies krepšininkams Londone?
- Žaidėme taip, kaip šiuo metu gyvena mūsų visuomenė. Pritrūko klaidų analizės, praėjusiais metais padarytų klaidų įvertinimo. Nemanau, kad praėjusiais metais vykusiame Europos čempionate mūsų šalies rinktinės užimta penktoji vieta buvo didelis laimėjimas, tačiau išvadų nepadarėme, panašios sudėties rinktinė buvo suburta ir šiais metais. Kodėl buvo atsisakyta to modelio, kuris žaidė pasaulio čempionate Turkijoje 2010-aisiais? Buvo gražus žaidimas, energinga jauna komanda. Kodėl šiemet ekipoje nebuvo tokio žaidėjo kaip Kšištofas Lavrinovičius, sezono metu demonstravęs puikų žaidimą? Kodėl joje nebuvo Eurolygos čempiono Martyno Gecevičiaus? Žinoma, pavardės ne viską lemia, bet pritrūkome lyderio ir analizės. Kaip ir gyvenime – mes labiau linkę vienas kitą apkalbinėti, ką nors apkaltinti, kam nors suversti visą bėdą. O reikėtų įvertinti, kokia yra situacija, kas bus lyderis, kuo reikia pasitikėti, paskui kokią partiją ar asmenybę eiti. Visi tikėjome, kad Jonas Valančiūnas bus vienas iš lyderių, bet, mano supratimu, pritrūko trenerio pasitikėjimo juo.
- Gal geresni laikai jau ne už kalnų – juk šiandienė Lietuvos dvidešimtmečių krepšininkų karta iškovojo viską, ką tik galėjo?
- Turime mes jaunų čempionų, bet kažkodėl retas kuris jų patenka į nacionalinę vyrų rinktinę. Garsiai kalbame, kad Lietuvos krepšinio laukia graži ateitis, bet tie jaunieji talentai kažkur dingsta. Dabar tik J.Valančiūnas papildė vyrų rinktinę iš jaunesnių žaidėjų. Mantas Kalnietis, Paulius Jankūnas, Simas Jasaitis jauni žmonės buvo 2006-ųjų pasaulio čempionate Japonijoje. O kas daugiau iš jaunimo atėjo į rinktinę? Reikia turėti sistemą, kaip gyventi, o ne kaltinti. Jokiu būdu aš nekaltinu Kęstučio Kemzūros, jis – mano kolega, kartu dirbome pasaulio ir Europos čempionatuose. Ne vieno čia žmogaus kaltė. Bendrai visiems reikia tartis, ką darysime, kam ryšimės, ar pergalių žūtbūt sieksime dabar, ar žvelgsime į perspektyvą.
Pas mus yra nutrūkęs ryšys tarp jaunių ir suaugusiųjų krepšinio. Galbūt galima būtų suburti tuos jaunus Europos čempionus į komandą, kuri rungtyniautų LKL čempionate? O dabar jie tampa čempionais, bet niekas neateina į vyrų komandas. Krepšinio klubams dabar labiau apsimoka įsigyti kokį nors amerikietį nei išlaikyti vyrų komandoje jauną lietuvį krepšininką, todėl jauni talentai ir prapuola. 18-19 metų krepšininkams reikėtų daugiau žaisti, kad jie būtų komanda ir įsilietų į vyrų krepšinį.
- Kol Šiauliuose dar tik rengiamasi kurti krepšinio akademiją, prieš jums išvykstant įkurta kita – A.Sireikos krepšinio akademija. Kuo skirsis abiejų šių krepšinio kalvių tikslai?
- Man apmaudu, kad savivaldybės vis dar kuriama krepšinio akademija eina ne ta linkme. Ji kuriama ne dėl krepšinio, o norint kažką sujungti ar reorganizuoti. Nesuprantu, kodėl ten vyksta tokios peripetijos. Mano supratimu, nėra tokie lengvi laikai, kad būtų galima ką nors skaidyti ir dalyti, todėl tokios pertvarkos neatneša sportui jokios naudos. Visą gyvenimą mokiau žaisti krepšinį ir džiaugiuosi tais žmonėmis, kurie prisideda prie krepšinio puoselėjimo bei populiarinimo. Todėl džiugina, kad Šiauliuose yra žmonių, norinčių pakelti krepšinį į kitą lygmenį. Krepšinio entuziastų įkurtoje akademijoje, kuriai sutikau duoti savo vardą, pirmaisiais metais turėtų mokytis apie pusantro šimto vaikų nuo 1-os iki 5-os klasės. Dėl šios akademijos galiu padaryti viską: suteikiau vardą, o jei reikės, galėsiu paremti ir pinigais.
„Respublika“
