Naujausios
Remalda Kergytė-Dauskurdienė: „Manau, kad pasaulį apibėgau“
Trisdešimtmetė maratonininkė Remalda Kergytė-Dauskurdienė pateko tarp geriausių 2015 metų Šiaulių miesto sportininkių ir kartu su lengvaatletėmis Rasa Drazdauskaite ir Egle Balčiūnaite buvo nominuota „Metų pasiekimu“. Šiais metais sportininkė kelia sau vieną tikslą – patekti į Rio de Žaneiro olimpines žaidynes.
Jurgita JUŠKEVIČIENĖ
jurgita@skrastas.lt
Sieks patekti į trejetuką
Sportininkei praeiti metai dovanojo ir džiugių įvykių, ir pamėtėjo nemenkų išbandymų. Pavasarį stovykloje Portugalijoje sportininkė patyrė pėdos traumą ir beveik pusmetį negalėjo dalyvauti varžybose.
Rugsėjį Remalda ištekėjo už krepšininko Deivido Dauskurdžio, o lapkritį tarptautiniame Valensijos (Ispanija) maratone iškovojo 11 vietą ir įvykdė 2016 metų Rio de Žaneiro olimpinių žaidynių normatyvą.
Į olimpines žaidynes pretenduoja net šešios maratonininkės – R. Kergytė, R. Drazdauskaitė, Diana Lobačevskė, Vaida Žūsinaitė, Živilė Balčiūnaitė bei Monika Juodeškaitė. Tačiau maratono varžybose šaliai gali atstovauti tik trys maratonininkės. Dėl kelialapių tikros R. Drazdauskaitė ir D. Lobačevskė, o kitoms iki gegužės mėnesio dar teks įrodyti savo pranašumą.
„Maratoną bėgsiu balandžio 10 dieną Vienoje. Norisi greičiau prabėgti, kad nė viena manęs nepralenktų“, – sako sportininkė.
Remaldai tai būtų antroji olimpiada. Prieš ketverius metus ji dalyvavo Londono olimpinėse žaidynėse.
Su sportininke susitikome pasikalbėti prieš jai išvykstant į mėnesio trukmės treniruočių stovyklą Portugalijoje.
Šiauliuose žiemą maratonininkė treniruojasi manieže. Kartą per savaitę bėga 30 kilometrų, arba 150 ratų. Kaip neapsisuka galva? „Pagal visas taisykles reikėtų bėgti į vieną pusę, bet stengiuosi į maniežą ateiti anksčiau, kol dar nieko nebūna, ir bent 10 kilometrų nubėgti į priešingą pusę. O kai jau pradeda rinktis žmonės, bėgu „pagal eismą“, kad neįvyktų avarijų“, – šypsosi sportininkė.
Jeigu tektų treniruotis vien manieže, nebūtų galimybių išvykti į stovyklas šiltuose kraštuose, prasidėtų įvairios traumos, kamuotų skausmai.
Bėgdama „išsikrauna“
– Ar lengvoji atletika, bėgimas visada buvo tavo gyvenime?
– Nuo antros iki penktos klasės lankiau baletą, bet mokytoja išvažiavo ir būrelio nebeliko. Tada pradėjau lankyti karatė. Muzika, šokiai labai patiko. Mokytojai kviesdavo į lengvąją atletiką, bet vis neprisiruošdavau. Gal 10 klasėje pradėjau.
Bėgimas man tikriausiai ta šaka, kurioje išsikraunu. Kai buvau traumuota, lankiau baseiną, jogą, „štanginę“, bet niekur taip neišsikraudavau, kaip bėgdama. Man reikia energiją išeikvoti. Jeigu nepasportuoju, tai ir vyras sako: „Gal jau eik pabėgioti.“
– Esate telšiškė. Kaip atsidūrėte Šiauliuose?
– Įstojau į Šiaulių universiteto Edukologijos fakultetą. Labai norėjau įstoti į Klaipėdos universitetą, bet blogai apsiskaičiavau dienas, nenuvažiavau laiku atlikti testų ir manęs nebepriėmė.
Tada labai liūdėjau, o dabar visiškai nesigailiu, kad likimas atvedė į Šiaulius. Čia mane pamatė treneris Dainius Šaučikovas, čia sutikau savo vyrą.
– Kaip tapote maratonininke?
– Po truputį ilgindavau distancijas. Iš pradžių – 1,5 kilometro, paskui – 5 kilometrai, vėliau – 10.
Maratonai yra komercinės varžybos, gali iš to užsidirbti. Prabėgusi pirmą maratoną užėmiau antrąją vietą, gavau piniginį prizą. Man, tada studentei, tai buvo didelis paskatinimas.
– Ar kada susimąstėte, kiek kilometrų per maratonininkės karjerą nubėgote?
– Manau, kad pasaulį jau apibėgau, gal ir ne kartą.
Studijų laikais teko daryti makrociklą, kur reikėjo fiksuoti, kiek per metus padariau šuoliukų, atsilenkimų, nubėgau kilometrų. Skaičiai buvo dideli. Ir tai tik per metus!
Maratonas – ne jaunų sportas
– Priklausote Kauno maratono klubui. Kokie keliai ten nuvedė?
– Dažnai sulaukiu klausimų, gal dabar aš kaunietė? Iš tikrųjų labai daug sportininkų priklauso ne savo, o kitų miestų klubams.
Pati pasiprašiau į Kauno maratono klubą, nes jis rūpinasi sportininkais, padeda ir aprangomis, ir finansiškai. Klubui atstovauju klubų varžybose, o visose kitose varžybose bėgu už Šiaulius.
– Ar seniai dirbate Šiaulių lengvosios atletikos ir sveikatingumo centre trenere?
– Iškart baigusi studijas įsidarbinau trenere. Dabar turiu dvi grupes: šešiolikmečių ir mažiukų.
Šešiolikmečiai jau motyvuoti, įžvelgiu, kad gali iš jų kažkas išeiti, jeigu tik bus noro. Su jais lengviau dirbti. Pasakai, ką reikia daryti, ir jų akys dega.
Mažiukų turiu gal 20. Jauniausiai mergaitei šešeri, vyriausi – šeštokai. Su jais treniruotės daugiau žaidimo pobūdžio. Susipažįstame su visomis rungtimis, pažaidžiame.
Aš daugiau treniruoju ilgų nuotolių bėgikus ir, jeigu matau, kad vaikas talentingas kitai rungčiai, pasiūlau jį kitam treneriui, išmanančiam tą rungtį.
– Maratonininkų neruošiate?
– Ne. Jeigu kam ir siūlyčiau, tai tik baigiant studijas. Maratonas nėra jaunų sportininkų sportas. Tam reikia subręsti, reikia ištvermės, kuri ateina su metais.
Aš pati labai anksti pradėjau bėgioti maratoną – 22 metų. Daug kas sakė, kad per anksti, kad reikėjo kurį laiką trumpesnes distancijas pabėgioti.
Be pašalinių minčių
– Kokie kilometrai maratone jums yra sunkiausi?
– Legendomis yra apipinti 25, 30 kilometrai. Bet kai esi gerai pasirengęs, nėra sunkių kilometrų. Man gal 38 kilometre būna šiek tiek sunku, pradedu jausti nuovargį nugaroje, bet jau žinai, kad liko nedaug.
Prisimenu, bėgau Barselonoje. Buvo 35 laipsniai karščio. Man jau po 15 kilometro nebebuvo jėgų. Atrodo, bėgau vietoje, ašaros iš akių tiesiog byrėjo.
– Apie ką galvojate bėgdama?
– Kai bėgau savo pirmąjį maratoną, galvojau, ką veiksiu grįžusi namo, o kai pasidarė sunku, – kam iš viso pradėjau bėgti tą maratoną? Dabar galvoju, kaip greičiau prabėgti, nėra jokių pašalinių minčių.
– Ar maratonas (42,195 kilometro) ir yra ta ilgiausia distancija, kurią teko nubėgti?
– Taip, ir nemanau, kad reikia daugiau. Na, nebent įrodyti sau, kad gali nubėgti, pavyzdžiui, 50 kilometrų. Maratonas organizmui ir taip yra didelė įtampa ir stresas. Po jo būna labai sunku atsigauti. Kai kurioms sportininkėms ir pusės metų reikia.
– Kaip ilsitės po maratono?
– Jau kitą dieną po varžybų būtina prasibėgti 5–10 kilometrų, dar kitą – gali ir pailsėti.
Išėjau kartą po maratono pabėgioti, močiutės prabėgo taip greitai ir žvaliai pro mane, o aš vos judu – taip visą skaudėjo.
Atsigauti padeda baseinas, pirtis, masažai. Treneris ilsėtis leidžia tik savaitę.
– Esate jau patyrusi sportininkė ir trenerė, ar pačiai vis dar reikalinga trenerio pagalba, patarimai?
– Kažko labai naujo iš trenerio gal ir nesužinai, tačiau jis padeda treniruotėse: skaičiuoja laiką, kai darai atkarpas, pasako, ar gerai rankas laikai, taisyklingi kojas keli, nes pats iš šalies savęs nematai. Trenerio reikia ir tam, kad pristabdytų, kad neleistų pervargti, nes kartais per treniruotes taip nusivarai, kad varžyboms visai nelieka energijos.
– Stovyklose, varžybose susitinkate su kitais maratonininkais, ar dalijatės su jais patirtimi?
– Mieliau patarimais dalijasi maratonininkai, moterys – uždaresnės. Žinoma, ne visos. Su kai kuriomis labai gerai sutariame.
Labai geros draugės esame su Rasa Drazdauskaite. Žinau, jeigu kada reikėtų pagalbos, visada galėčiau į ją kreiptis.
„Ryja“ knygas
– Ar turite kokių pomėgių be sporto?
– Be sporto ar be bėgimo? Kai negaliu bėgioti – plaukioju, mėgstu pirtis. Sėdžiu pirtyje „iki pergalės“. Jau karšta, galėčiau išeiti, bet ne, nepraėjo dar 15 minučių.
Kai visas gyvenimas – sportas, džiaugiesi, kai grįžti namo ir gali atsigulti. Gal, kai baigsiu sportininkės karjerą, atrasiu, ką dar mėgstu.
Tiesa, knygas „ryju“. Į stovyklas pasiimu visą krūvą. Mėgstu psichologines knygas, daug pasiekusių žmonių biografijas, kartais norisi lengvo turinio romanų.
Einu ir į biblioteką, ir knygyne perku. Kai buvo mano vestuvės, visų prašiau, kad ne gėlių dovanotų, o knygų. Dabar visą kalną turiu.
Vytauto RUŠKIO nuotr.
ŽIEMA: Nors žiemą ir gražu Lietuvoje, tačiau maratonininkė Remalda Kergytė-Dauskurdienė išvyksta treniruotis į Portugaliją, kur galima bėgioti lauke ir nereikia sukti begalinių ratų manieže.
Monikos GOFENCIENĖS nuotr.
MARATONAS: Remalda Kergytė-Dauskurdienė maratono varžybose dalyvauja nuo 22 metų. Per metus dalyvauja maždaug dviejuose maratonuose, o kiek dar kilometrų nubėga per treniruotes. Sportininkė juokauja, kad apie pasaulį jau apibėgo. Gal ir ne kartą.