Po Londono – svajonės apie Rio de Žaneirą

Po Londono – svajonės apie Rio de Žaneirą

Po Londono – svajonės apie Rio de Žaneirą

26-erių maratonininkė Remalda Kergytė iš Londono olimpiados grįžo nusivylusi – netenkina ne tik pasiektas rezultatas, bet ir užimta vieta – 75-oji.

Tačiau šiaulietės liūdesį nuplovė mylimojo staigmena – po finišo jai pasipiršo krepšininkas Deividas Dauskurdis.

Giedrius VAITKEVIČIUS

sportas@skrastas.lt

Nusivylusi rezultatu

R. Kergytė Londone 42 kilometrus 195 metrus įveikė per 2 valandas 39 minutes 1 sekundę. 26-erių šiaulietė turėjo tikslą pagerinti geriausią asmeninį rezultatą (2 val. 35 min. 20 sek.), trasą įveikdama greičiau, nei per 2 valandas 35 minutes.

Mergina asmeninį rekordą pasiekė šių metų gegužę Hanoveryje (Vokietija). Šiaulietė tuo pačiu įvykdė olimpinį A normatyvą.

„Galbūt neišmokau pajausti tempo? Prieš metus buvau didžiulėje duobėje. Tačiau nuo sausio pradėjau atsigauti ir greitai kilti. Niekas nesitikėjo, kad įvykdysiu normatyvą“, – tvirtino Remalda.

Jai Londone koją pakišo ir neįprastai sužymėta trasa – myliomis. Sportininkė ant laikrodžio buvo užsiklijavusi lapelį, kuriame surašytas laikas, per kurį reikia įveikti kiekvieną kilometrą.

„Nieko nesinori kaltinti, bet organizatoriai turėjo įspėti. Žinoma, ir pačios galėjome pasidomėti, bet apie tai net nepagalvojome. Juk olimpiadoje susirenka viso pasaulio sportininkai. Juo labiau, kad po to ėjimo trasa buvo sužymėta kilometrais“, – apmaudo neslėpė mergina.

Maratonininkės Londone susidūrė su padidėjusia konkurencija. Įprastas 80 sportininkių skaičių pakeitė 118. Pastebimai pagerėjo ir rezultatai.

Nepaisant negandų, R. Kergytė finišavo su dažnai jos veidą nutvieskiančia šypsena. „Galbūt dėl jos ilgiau gyvensiu, – juokėsi mergina. – Londone nebuvo taip, kad visiškai išsikraučiau. Kartais būna, jog džiaugiesi pagaliau sunkiai pasiekusi finišą.“

Trūko olimpinės dvasios

R. Kergytei tai buvo pirmosios olimpinės žaidynės. Mergina tvirtino, kad Didžiosios Britanijos sostinėje, neskaitant be proto didelių spūsčių, trūko olimpinės dvasios – pasipuošęs buvo vienintelis Londono pasididžiavimas Tauerio tiltas.

Olimpiniame kaimelyje – visai kita atmosfera. Jame sportininkės dienotvarkė buvo įprasta – pusryčiai, treniruotės, miegas.

„Žiniasklaida rašė, jog olimpiniame miestelyje galima kurti šeimas, tačiau aš to nepastebėjau. Galbūt man tai nebuvo aktualu“, – juokėsi mergina.

26-erių maratonininkė po rugpjūčio 5-ąją vykusio starto Londone liko dar savaitę. Ji ir R. Drazdauskaitė norėjo dalyvauti sekmadienį vykusiame olimpiados uždaryme.

„Įėjau į stadioną ir pagalvojau: o Dieve, kaip gražu. Žmonių pilna... Tai buvo įspūdinga. Man labai patiko“, – žodžių įspūdžiais papasakoti ieškojo mergina.

Per Londone praleistą savaitę R. Kergytė ne tik susitiko su seniai matytais draugais, bet ir spėjo pažiūrėti kitas lengvosios atletikos varžybas, nesėkmingai pasibaigusias Lietuvos ir Rusijos krepšininkų ketvirtfinalio rungtynes.

Visi lengvaatlečiai į stadioną galėdavo patekti be papildomų problemų. Norint pažiūrėti kitų sporto šakų varžybas, tekdavo kreiptis į koordinatorę, kuri tikrindavo, ar yra laisvų bilietų.

„Lietuviai olimpiečiai bendraudavo būreliais. Nebūdavo taip, kad visi susirenkame ir kur nors einame. Žinoma, po pergalių vienas kitą pasveikindavome, tuo viskas ir baigdavosi“, – pasakojo R. Kergytė.

Londone ištarė „taip“

Šiaulietė Londone turėjo svarbų ramstį – palaikyti atvykusį širdies draugą D. Dauskurdį. Su 26-erių krepšininku R. Kergytė nesimatė apie porą mėnesių. Jis dirbo Škotijoje.

Sportininkė, nubėgusi maratoną, neužsidaro, neina miegoti, o renkasi buvimą tarp žmonių. Taip įvyko ir rugpjūčio 5-ąją. Tada R. Kergytė buvo prastos nuotaikos, po ne itin sėkmingo pasirodymo.

„Nusprendėme nueiti nusipirkti šokolado. Nuotaika pagerėjo“, – juokėsi R. Kergytė.

Po to Deividas pasipiršo mylimajai, su kuria draugavo beveik pusantrų metų.

„Sutikau iškart. Nujaučiu, kad taip bus, tik nežinojau, kada. Atsakymą buvau apsvarsčiusi“, – švytėjo mergina.

Jos teigimu, pora vestuves ketina kelti kitąmet. „Susitarėme, kad pataupysime pinigų, nes iš tėvų imti nenorime“, – tvirtino R. Kergytė.

Mergina šypsosi prisiminusi  jos ir Deivido pažintį. Sportininkai susipažino Šiaulių lengvosios atletikos manieže.

„Visada buvau prieš krepšininkus. Jie atrodė užrietę nosis. Galbūt anksčiau teko bendrauti su tokiais... Kai pakalbėjau su Deividu, jo draugais, pamačiau, kad visi paprasti“, – pasakojo olimpietė.

Dabar ji džiaugiasi, kad širdies draugas – taip pat sportininkas: „Ko tik nebūna, kai antroji pusė nesportuojanti... Ji nesupranta, kad būtent dabar reikia į treniruotes,o ne lėkti kažkur kitur. Deividas visada mane palaiko. Jis tiki manimi netgi labiau, nei aš pati.“

Kartą su Remalda įprastą 10 kilometrų atstumą nusprendė įveikti ir Deividas. Savo sėkme įsitikinęs krepšininkas distanciją baigė po trijų kilometrų.

Žemaitiškas charakteris

Po Londono olimpiados į Šiaulius grįžusi R. Kergytė šiemet maratono distancijos nebebėgs. Ji rudenį planuoja dalyvauti komercinėse varžybose, kur teks įveikti 10 kilometrų, pusę maratono.

Šiuo metu R. Kergytė ne tik sportuoja, bet ir dirba Šiaulių lengvosios atletikos mokyklos administratore.

Šiemet maratonininkė Šiaulių universitete įgijo viešojo administravimo ir vadybos magistrės laipsnį. Anksčiau atsiėmė ir kūno kultūros bakalaurės diplomą.

„Buvo sunku pradėti rašyti magistro darbą, bet vėliau sekėsi labai gerai. Tikriausiai taip būna – kuo daugiau sunkumų, tuo juos lengviau įveikti“, – šypsosi mergina.

26-erių sportininkė gyvenimo su dėstytojavimu nesieja, tad apie doktorantūros studijas negalvoja.

Po olimpiados atsirado ir daugiau laisvo laiko. Jį mergina leidžia su draugais – žaidžia biliardą, eina į kiną, neužmiršta ir kasdieninio 10–12 kilometrų bėgimo, kurio reikalauja organizmas.

„Geriausias laisvalaikis – pas tėvus. Ten atsipalaiduoju, – tvirtino iš Telšių kilusi mergina. – Žemaitiškas charakteris tikriausiai padeda. Tėvai juokauja, kad be reikalo pas juos važiuoju su mašina. Galiu ir parbėgti.“

Merginos teigimu, tėtis dukros maratono kelio pasirinkimui – tolerantiškas. Daugiau paburba mama, manydama, jog sulaukusi jos amžiaus, R. Kergytė nebepaeis, skaudės sąnariai.

„Kai taip sako, be proto pykstu. Netgi mano buvusios klasės draugės, kurios nesportuoja, skundžiasi nugaros, kojų skausmais. Traumą galima patirti ir nukritus nuo kėdės“, – sako sportininkė.

Paneigė išankstines prognozes

„Maratonas – savęs nugalėjimas. Kai nubėgi, jautiesi tikrai gerai. Kita maratono pasirinkimo pusė – piniginė“, – priežastis įvardijo R. Kergytė.

Komerciniuose maratonuose piniginiais prizais apdovanojamos keturios, aštuonios ar dešimt geriausiųjų sportininkių.

„Be treniruočių maratone nieko nepasieksi. Turi įdėti daug pastangų. Per savaitę nubėgame nuo 180 iki 220 kilometrų. Tačiau nemanau, kad kuo daugiau, tuo geriau. Aš už kokybę, o ne kiekybę“, – kalbėjo olimpietė.

Maratonininkai treniruojasi du kartus per dieną. Treniruotes sudaro ne tik nuolatinis bėgimas – gerinama ir ištvermė.

Iš Telšių kilusi mergina prasitaria, jog svajojo įstoti į Klaipėdos universitetą. Dabar mergina džiaugiasi būdama Šiauliuose, besitreniruodama pas Dainių Šaučikovą.

„Jei būčiau Klaipėdoje, apie olimpiadą tikrai negalėčiau svajoti. Patekdama į Londono olimpines žaidynes, išpildžiau džiausią gyvenimo svajonę. Dabar jos auga, – šypsosi R. Kergytė. – Be proto norėčiau į Rio de Žaneirą. Kur rasi aukštesnę sportininkų viršūnę, jei ne olimpiada?“

Giedriaus BARANAUSKO nuotr.

ŠYPSENA: Remalda Kergytė Londono olimpinių žaidynių maratono finišo liniją kirto su šypsena. Ji iš sportininkės veido dingsta retai.

DARBAS: Šiaulietės maratonininkės Remaldos Kergytės treniruočių aprangą ir sportinį laikrodį darbo valandomis keičia dalykinė apranga ir telefonas. Ji – Šiaulių lengvosios atletikos mokyklos administratorė.