Jauniausias teisėjas iššūkius priima su malonumu

Jau­niau­sias tei­sė­jas iš­šū­kius prii­ma su ma­lo­nu­mu

Fut­bo­le, kaip ir ki­to­se spor­to ša­ko­se, di­džiau­sias dė­me­sys ski­ria­mas spor­ti­nin­kams. Ta­čiau di­džiau­sia at­sa­ko­my­bė ten­ka tei­sė­jams, ku­rie prii­ma spren­di­mus. Vie­nas jų – stip­riau­sio­je Lie­tu­vos fut­bo­lo A ly­go­je dir­ban­tis ar­bit­ras Manf­re­das Luk­jan­ču­kas.

Min­dau­gas DRĄ­SU­TIS

mindaugas@skrastas.lt

A ly­go­je M. Luk­jan­ču­kas de­biu­ta­vo bū­da­mas 23-ejų me­tų, jau­niau­sias tei­sė­jas per Lie­tu­vos ne­prik­lau­so­my­bės is­to­ri­ją. Šį lapk­ri­tį jis švęs 25-me­tį. Eko­no­mi­kos stu­di­jas Šiau­lių uni­ver­si­te­te bai­gęs šiau­lie­tis tei­gė, kad jam tei­sė­jo dar­bas – kaip ho­bis. Ži­no­mo ar­bit­ro Ju­ri­jaus Luk­jan­ču­ko sū­nus šiuo me­tu sie­kia aukš­čiau­sios tei­sė­jo ka­te­go­ri­jos Lie­tu­vo­je.

Šiau­lie­tis iš Vil­niaus

– Kaip nu­spren­dei pra­dė­ti tei­sė­jo kar­je­rą?

– Tei­sė­jau­ti pa­stū­mė­jo tė­tis. Jis tei­sė­ja­vo aukš­čiau­sio­je ly­go­je, o man tuo me­tu bu­vo 14. Pir­mas rung­ty­nes pa­me­nu iki da­bar. Kuo­met žai­džiau fut­bo­lą, tre­ni­ruo­tė­je tre­ne­ris priė­jo prie ma­nęs ir pa­sa­kė, kad vyk­siu tei­sė­jau­ti su tė­čiu į tre­čios ly­gos rung­ty­nes. Dre­bė­jau, daug gal­vo­jau. Po tre­ni­ruo­tės su tei­sė­jais va­žia­vau į Pak­ruo­jį. Aš bu­vau šo­ni­nis tei­sė­jas. Tai­syk­les ži­no­jau, to­dėl tė­tis pa­ra­gi­no ne­bi­jo­ti ir drą­siai fik­suo­ti nuo­ša­les. Bu­vo leng­viau dėl to, jog pa­ts žai­džiau fut­bo­lą.

– Esi šiau­lie­tis, bet gi­mei Vil­niu­je?

– Esu šiau­lie­tis, bet prieš ma­mos gim­dy­mą mies­to li­go­ni­nė­je siau­tė vi­ru­sai. Tė­vai ne­no­rė­jo ri­zi­kuo­ti ir iš­va­žia­vo į Vil­nių. Gim­dy­mo na­mai bu­vo ir te­bė­ra prie Lie­tu­vos fut­bo­lo fe­de­ra­ci­jos sta­dio­no. Prieš iš­vyks­tant tei­sė­jau­ti į Vil­nių ma­ma vi­sa­da pri­me­na, kad vyks­tu tei­sė­jau­ti į gim­ti­nę. Ji pa­sa­ko­jo, kad kai ma­ne pa­gim­dė, per lan­gą ste­bė­jo fut­bo­lą.

– Kaip pa­vy­ko tap­ti jau­niau­siu A ly­gos tei­sė­ju?

– Anks­čiau Pa­lan­go­je, prieš se­zo­no pra­džią, vyk­da­vo fut­bo­lo tur­ny­ras. Į jį kvies­da­vo jau­nus tei­sė­jus ir juos iš­ban­dy­da­vo. Sė­dė­da­vo ins­pek­to­riai ir ste­bė­da­vo. Tą­kart bu­vau pa­grin­di­nis aikš­tės tei­sė­jas. Dar­bą at­li­kau ne­blo­gai ir ma­ny­je įžvel­gė po­ten­cia­lo. Po to pra­dė­jau tei­sė­jau­ti „Pir­mo­je“ ly­go­je (ant­ro­je pa­gal pa­jė­gu­mą). Ki­ta­me se­zo­ne jau bu­vau ar­čiau pa­grin­di­nių ša­lies ar­bit­rų. Prieš pat fi­zi­nio tes­to nor­ma­ty­vus man pa­sa­kė, jog jei kas neiš­lai­kys, vyk­siu į Tur­ki­ją ruoš­tis kar­tu su jais. Taip ir at­si­ti­ko.

Man pa­sky­rė drau­giš­kas rung­ty­nes tarp Ru­si­jos ir Ser­bi­jos ko­man­dų. Jos praė­jo ge­rai. Taip pa­ma­žu ir at­si­ra­do pro­ga de­biu­tuo­ti A ly­go­je. De­biu­tas įvy­ko praei­tais me­tais, o šiuo me­tu esu jau dir­bęs apie 15-oje A ly­gos rung­ty­nių.

– Kaip tei­sė­jai ruo­šia­si rung­ty­nėms?

– Prieš rung­ty­nes pa­si­do­mi­me fut­bo­li­nin­kais, ku­rie mėgs­ta gud­rau­ti, o ku­rie tie­siog mėgs­ta rink­tis kor­te­les. Į A ly­gos rung­ty­nes at­vyks­ta­me prieš dvi va­lan­das. Ap­žiū­ri­me sta­dio­ną, ar tink­lai ne­sup­ly­šę, ko­kia žo­lės ko­ky­bė.

– Ka­da jau­tie­si ra­mus, kad rung­ty­nė­se pa­si­ro­dei ge­rai?

– Ge­riau­sios rung­ty­nės, kai esi ne­pas­te­bi­mas ir po jų pa­spau­džia ran­ką. Suk­lys­ti žmo­giš­ka. Šiurkš­čių klai­dų da­ry­ti ne­no­ri nie­kas, bet jų pa­si­tai­ko. Gy­ve­ni­mas ties tuo ne­sus­to­ja. Anks­čiau už šiurkš­čią klai­dą tei­sė­jus nu­ša­lin­da­vo mė­ne­siui, o da­bar ar­bit­rams lei­džia rea­bi­li­tuo­tis ir Da­mok­lo kar­du nie­kas gal­vos ne­nu­ker­ta.

Rung­ty­nė­se – jo­kios bai­mės

– Ar rung­ty­nė­se daž­nai ten­ka su­si­dur­ti su žiū­ro­vų ir fut­bo­li­nin­kų ke­lia­ma įtam­pa?

– Į tai jau ne­bek­rei­piu dė­me­sio. Gal­būt esu už­siau­gi­nęs kiau­tą. Daž­nai gra­sin­da­vo, kad neiš­va­žiuo­siu iš sta­dio­no. Yra pa­gra­si­nę, kad „pa­kas“. Bet to­kių pa­si­sa­ky­mų ne­su­reikš­mi­nu. Vis tiek yra san­kci­jos ir gy­ve­ni­mas tę­sis. Sun­kiau­sia bū­na po blo­gų rung­ty­nių, kai tik­rai jau­ti, jog pa­da­rei šiurkš­čią klai­dą. Pri­rei­kia sa­vai­tės psi­cho­lo­gi­niam at­si­sta­ty­mui.

– Ar ga­li ar­bit­ras tei­sė­jau­ti ne­pa­si­ruo­šęs fi­ziš­kai?

– Du kar­tus per me­tus yra nor­ma­ty­vai. Jei­gu žmo­gus tu­ri ant­svo­rio, bet nor­ma­ty­vus įvyk­do, va­di­na­si, jis tei­sė­jau­ti ga­li. Šo­ni­niams tei­sė­jams nor­ma­ty­vų lai­ko in­ter­va­lai tru­pu­tį il­ges­ni. Pats tei­sė­jas vi­du­ti­niš­kai per rung­ty­nes ga­li nu­bėg­ti 8–10 ki­lo­met­rų. Be abe­jo, yra sun­ku, kai ko­man­dos žai­džia grei­tu tem­pu. Yra bu­vę pa­čiam, kad rung­ty­nių pa­bai­go­je skau­dė­jo blauz­das.

Ne­se­niai A ly­go­je tu­rė­jau pa­keis­ti rung­ty­nių tęs­ti ne­ga­lė­ju­sį šo­ni­nį ar­bit­rą. Te­ko pri­si­min­ti, kaip su vė­lia­vė­le dirb­ti.

– Kaip svar­bu pa­grin­di­niam tei­sė­jui ge­rai ko­mu­ni­kuo­ti su asis­ten­tais?

– La­bai svar­bu, nes mes kaip ko­man­da. Tu­ri­me bū­ti ir esa­me kaip vie­nas kumš­tis. Da­bar dir­ba­me su ra­ci­jo­mis, to­dėl priim­ti vie­no­dus spren­di­mus yra leng­viau. Prieš rung­ty­nes pa­si­kal­ba­me ir vis­ką su­si­de­ri­na­me. Rung­ty­nė­se ne­pokš­tau­ja­me ir ne­kal­ba­me, ką val­gy­si­me pie­tums. Ry­šį pa­lai­ko­me tik dėl konk­re­čių epi­zo­dų aikš­tė­je.

– Ar fut­bo­lui rei­kia nau­jų tech­no­lo­gi­jų?

– Var­tų li­ni­jos tech­no­lo­gi­ja yra la­bai di­de­lė pa­gal­ba. Pag­rin­di­nė­se už­sie­nio ly­go­se tei­sė­jams ne­be­rei­kia su­kti gal­vos. Jie ant ran­kos tu­ri da­vik­lius, ku­rie fik­suo­ja, ka­da ka­muo­lys kir­to li­ni­ją. Tai la­bai pa­leng­vi­na si­tua­ci­ją, kai tik­rai neaiš­ku, kir­to ka­muo­lys li­ni­ją ar ne.

Šių me­tų rug­sė­jo 1 die­ną ita­lų ir pran­cū­zų kont­ro­li­nė­se rung­ty­nė­se bu­vo iš­ban­dy­ta vaiz­do pa­kar­to­ji­mo tech­no­lo­gi­ja. Gal­būt ka­da nors bus įdieg­ta ir ji.

Tiks­lai – že­miš­ki

– Kas ir kaip ver­ti­na tei­sė­jų dar­bą rung­ty­nė­se?

– Ins­pek­to­riai. Pa­gal Eu­ro­pos stan­dar­tus yra rei­tin­go de­šimt­ba­lė sis­te­ma. Kri­te­ri­jų yra daug. At­siž­vel­gia į fi­zi­nį pa­si­ruo­ši­mą, pra­žan­gų trak­ta­vi­mą, pa­tį žai­di­mo su­vo­ki­mą, pa­ro­dy­tas ar ne­pa­ro­dy­tas kor­te­les ir t. t. Tei­sė­jas, pa­da­ręs šiurkš­čią klai­dą, tu­rė­ju­sią įta­kos rung­ty­nių baig­čiai, dau­giau 7,9 ne­gaus. Rei­tin­gas skel­bia­mas se­zo­no vi­du­ry­je ir jo pa­bai­go­je.

– Kaip tei­sė­jams ski­ria­mos ka­te­go­ri­jos?

– Ka­te­go­ri­ja ski­ria­ma, kai su­ren­ka­mas ati­tin­ka­mas ba­lų skai­čius, o juos su­rink­ti ga­li­ma už rung­ty­nes. Man jau ne­be­daug trūks­ta iki aukš­čiau­sios Lie­tu­vo­je – Na­cio­na­li­nės ka­te­go­ri­jos. Že­miau­sa yra Jau­nių – ža­lia. Gel­to­na – ant­ra ka­te­go­ri­ja. Pats tu­riu Rau­do­ną – pir­mą ka­te­go­ri­ją. Yra ir FI­FA ka­te­go­ri­jos. Ją tu­ri da­bar­ti­niai Lie­tu­vos tei­sė­jai Ge­di­mi­nas Ma­žei­ka, Ser­ge­jus Sly­va bei Do­na­tas Rum­šas.

– Ko­kie ta­vo tiks­lai?

– Prieš kiek­vie­ną se­zo­ną juos iš­si­ke­liu, bet kol kas di­de­lių sva­jo­nių ne­tu­riu, tie­siog no­riu ju­dė­ti į prie­kį ir to­bu­lė­ti. Gy­ve­nu ant že­mės. Į kiek­vie­nas rung­ty­nes ei­nu kaip į pa­sku­ti­nes. Kiek­vie­nas no­ri to­bu­lė­ti ir ka­da nors tei­sė­jau­ti Eu­ro­pos ly­gio rung­ty­nė­se. Gal­būt kaž­ka­da pa­vyks.

– Ko rei­kia, no­rint tap­ti tei­sė­ju?

– Žmo­gus ga­li bū­ti ir ne­su­si­jęs su fut­bo­lu, bet jei­gu jis ge­rai su­pran­ta tai­syk­les, tai gal­būt jam pro­ble­mų ne­kils. Leng­viau, kai pa­ts esi žai­dęs. Vis­kas pra­si­de­da nuo se­mi­na­rų, jie vyks­ta vi­so­je Lie­tu­vo­je

– Ar įma­no­ma pra­gy­ven­ti iš tei­sė­jo at­ly­gi­ni­mo?

– Eg­zis­tuo­ti ga­li­ma. Se­zo­nas trun­ka 9–10 mė­ne­sių. Per li­ku­sius du vis tiek rei­kia kaž­ką da­ry­ti, to­dėl tei­sė­ja­vi­mas tu­rė­tų bū­ti kaip ho­bis, bet ne kaip pa­grin­di­nis dar­bas. Ži­nau, jog Por­tu­ga­li­jo­je yra pen­ki ar­bit­rai, ku­rie dir­ba tik tei­sė­jais. Bet ly­gin­ti šią ša­lį su mū­sų bū­tų nai­vu.

PA­SI­RUO­ŠI­MAS: Tei­sė­jas prieš kiek­vie­nas rung­ty­nes ana­li­zuo­ja ko­man­das ir jų fut­bo­li­nin­kus.

CHA­RAK­TE­RIS: Lie­tu­vos fut­bo­lo tei­sė­jas Manf­re­das Luk­jan­ču­kas rung­ty­nė­se su įtam­pa su­si­tvar­ko ir į pik­tas rep­li­kas dė­me­sio ne­krei­pia.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.