Dėl svajonės atvažiavo iš tolimosios Afrikos

Dėl sva­jo­nės at­va­žia­vo iš to­li­mo­sios Af­ri­kos

Lai­mės ki­to­se ša­ly­se ieš­ko ne tik emig­ruo­jan­tys lie­tu­viai. Pus­me­tį Šiau­liuo­se gy­ve­nan­ti fut­bo­li­nin­kė iš Na­mi­bi­jos Ze­nat­ha Co­le­man džiau­gia­si ir di­džiuo­ja­si, kad ga­li sa­vo ša­lies var­dą gar­sin­ti Eu­ro­po­je.

Min­dau­gas DRĄ­SU­TIS

mindaugas@skrastas.lt

To­li nuo gim­ti­nės

Ma­no­te, kad Na­mi­bi­ja ir Lie­tu­va ne­tu­ri pa­na­šu­mų? Klys­ta­te! Abi ša­lys šie­met šven­čia 26-erius Nep­rik­lau­so­my­bės me­tus. Lie­tu­viai dėl lais­vės ko­vo­jo su So­vie­tų Są­jun­ga, o Na­mi­bi­jos gy­ven­to­jai au­ko­jo­si dėl švie­saus ry­to­jaus ko­vo­je su Pie­tų Af­ri­kos Res­pub­li­ka.

Praė­ju­sį sek­ma­die­nį 23-ią­jį gim­ta­die­nį at­šven­tu­si Z. Co­le­man sa­vo iš­vaiz­da pri­me­na Is­pa­ni­jos „Bar­ce­lo­na“ ko­man­dos puo­lė­ją Ney­ma­rą. Ir tai neat­si­tik­ti­nu­mas, nes bra­zi­las yra na­mi­bi­jie­tės die­vai­tis.

„Man pa­tin­ka jo žai­di­mo sti­lius, įgū­džiai, jo šu­kuo­se­na. Gro­žiuo­si juo“, – sa­kė fut­bo­li­nin­kė.

Mo­te­ris vis la­biau il­gi­si gim­tų­jų na­mų, ku­riuo­se už ją kumš­čius lai­ko 10 šei­mos na­rių ir ar­ti­mie­ji. Ta­čiau dar­bas ir ge­res­nio gy­ve­ni­mo sie­kis lei­džia fut­bo­li­nin­kei bent trum­pam pa­mirš­ti, kad ją nuo tė­vy­nės ski­ria dau­giau nei 13 tūks­tan­čių ki­lo­met­rų.

Su tau­tie­te Tho­ma­li­na Adams žais­ti į Šiau­lių „Gint­ros“ ko­man­dą at­vy­ku­si puo­lė­ja mies­to ge­rai ne­pa­žįs­ta ir la­biau­siai pa­tin­kan­čios vie­tos ne­tu­ri, bet li­ko su­ža­vė­ta vie­tos gy­ven­to­jų nuo­šir­du­mu ir su­pra­tin­gu­mu.

Šį se­zo­ną 47 įvar­čius Lie­tu­vos ko­man­do­je pel­niu­si Z. Co­le­man be šei­mos pa­siilgs­ta šil­to oro, ku­riuo mū­sų ša­lis ją pa­le­pi­no tik va­sa­rą. Dėl šios prie­žas­ties fut­bo­li­nin­kė mėgs­ta leis­ti lai­ką prie te­le­vi­zo­riaus ir ger­ti ka­vą.

In­for­ma­ci­jos ieš­ko­jo in­ter­ne­te

– Ka­da pra­dė­jai žais­ti fut­bo­lą?

– Fut­bo­lą pra­dė­jau žais­ti nuo še­še­rių. Vi­si ma­no šei­mos na­riai žai­dė fut­bo­lą: se­ne­lis, ma­ma, dė­dė. Kar­tą sė­dė­da­ma gat­vė­je pa­ma­čiau žai­džian­čius ber­niu­kus. Nuo ta­da ir nu­spren­džiau pra­dė­ti žais­ti. Pag­rin­di­nė­je ir vi­du­ri­nė­je mo­kyk­lo­je žai­džiau su ber­niu­kais. Žais­ti su jais sun­ku ne­bu­vo, nes vi­si ži­no­jo, kad esu iš fut­bo­li­nin­kų šei­mos. Ma­ne vi­si ma­lo­niai priim­da­vo ir net kvies­da­vo. Ma­no se­ne­lis tu­ri fut­bo­lo ko­man­dą, ji žai­džia pir­mo­je ly­go­je.

– Ar tu­rė­jai at­sar­gi­nį va­rian­tą, jei­gu ne­bū­tų pa­vy­kę tap­ti fut­bo­li­nin­ke?

– Pla­no B ne­tu­rė­jau ir ne­tu­riu. Ma­no tiks­las iš­lie­ka žais­ti pro­fe­sio­na­lų fut­bo­lą ir tai da­ry­ti vis stip­res­nė­se ly­go­se.

– Ar sun­ku iš Na­mi­bi­jos pra­si­skin­ti ke­lią į Eu­ro­pą?

– Iš Na­mi­bi­jos iš­vyk­ti rung­ty­niau­ti į už­sie­nį yra la­bai sun­ku, nes ne­tu­ri­me daug ge­rų fut­bo­li­nin­kų. Pas mus fut­bo­las dar tik au­ga. Žais­ti už­sie­ny­je yra di­de­lė pri­vi­le­gi­ja ir gar­bė, nes at­sto­vau­ji sa­vo ša­liai. Tai yra di­de­lis pa­sie­ki­mas ir aš tuo di­džiuo­juo­si. Prieš tai žai­džiau Na­mi­bi­jos ko­man­do­je. Ji lai­mė­jo ša­lies čem­pio­na­tą du kar­tus iš ei­lės. Prieš per­si­ke­liant į „Gint­rą“ bu­vau iš­rink­ta ge­riau­sia pir­me­ny­bių žai­dė­ja, to­dėl ma­ne pa­ste­bė­jo.

– Ar prieš iš­vyks­tant ži­no­jai ką nors apie Lie­tu­vą?

– Apie Lie­tu­vą ne­ži­no­jau ab­so­liu­čiai nie­ko, ne­nu­ma­niau, kur ji ran­da­si. Net da­bar drau­gai ma­nęs klau­sia, kur ši ša­lis. Iš Na­mi­bi­jos at­vy­kau kar­tu su ko­man­dos drau­ge. Ieš­ko­jo­me in­for­ma­ci­jos nar­šy­da­mos „Goog­le“. Ži­no­jo­me tik tiek, kad ša­lis yra ar­ti Ru­si­jos. Bū­ti taip to­li nuo na­mų yra sun­ku.

Jo­kio ra­siz­mo

– Ar ta­ve ten­ki­na gy­ve­ni­mas Šiau­liuo­se? Ar ten­ka su­si­dur­ti su sun­ku­mais?

– Sie­kiau žais­ti pro­fe­sio­na­liai, to­dėl čia esu lai­min­ga. Kai at­vy­ko­me ba­lan­dį, bu­vo ko­mu­ni­ka­ci­jos pro­ble­mų. Bet nuo bir­že­lio vis­kas pa­si­kei­tė. Pra­dė­jo­me vis daž­niau bend­rau­ti su ko­man­dos drau­gė­mis. Tre­ne­ris ne­kal­ba ang­liš­kai, bet yra ver­tė­jai ir su­pran­tu jo nu­ro­dy­mus. Dėl to pro­ble­mų nė­ra. Jis tik­rai ge­ras tre­ne­ris.

– Lie­tu­vo­je ar­tė­ja šal­ta­sis me­tų lai­kas. Kaip se­ka­si pri­pras­ti prie oro są­ly­gų?

– Šiuo me­tu Na­mi­bi­jo­je yra apie 38 laips­nius karš­čio. Mums pa­tin­ka ši­lu­ma, to­dėl Šiau­liuo­se šal­to­ka. Ti­ki­mės kuo grei­čiau grįž­ti į Na­mi­bi­ją, kol Lie­tu­vo­je neužs­pau­dė šal­tis (juo­kia­si – red. pa­st.). Ma­nęs bu­vo pa­pra­šy­ta į Lie­tu­vą su­grįž­ti ki­tą­met, to­dėl dar tik­rai su­si­ma­ty­si­me.

– Ar Lie­tu­vo­je te­ko su­si­dur­ti su ra­siz­mu?

– Na­mi­bi­jo­je dis­ku­ta­vo­me, kad Lie­tu­vo­je ga­li­me su­si­dur­ti su disk­ri­mi­na­ci­ja. Bet at­vy­ku­si į Šiau­lius su tuo dar ne­su­si­dū­riau. Žmo­nės ge­ri, drau­giš­ki, vi­sa­da šyp­so­si, mums pa­de­da. Dėl to nė­ra jo­kių pro­ble­mų.

– Ko­kia Na­mi­bi­jos kul­tū­ra? Ko­kios tra­di­ci­jos?

– Na­mi­bi­jo­je yra daug kul­tū­rų, aš esu ki­lu­si iš Na­ma kul­tū­ros (ją su­da­ro apie 5 pro­c. ša­lies gy­ven­to­jų). Mū­sų tra­di­ci­ja yra šo­kiai. Vi­sos kul­tū­ros su­si­vie­ni­ja ko­vo 20 die­ną, kai ša­ly­je yra šven­čia­ma Nep­rik­lau­so­my­bės die­na. Vi­si su­si­bu­ria ir šven­čia.

Mū­sų ša­ly­je yra dy­ku­mų. Daž­niau­siai į Na­mi­bi­ją ke­liau­ja vo­kie­čių tu­ris­tai. Esa­me drau­giš­ka tau­ta, nė­ra jo­kių riau­šių ar su­si­rė­mi­mų. Tu­ri­me na­cio­na­li­nį par­ką, žmo­nės ga­li pa­ma­ty­ti gy­vū­nus. Re­ko­men­duo­ju pas mus at­vyk­ti!

Mo­ty­vuo­ja sū­nus

– Ko­kia po­pu­lia­riau­sia spor­to ša­ka Na­mi­bi­jo­je?

– Ša­lis gy­ve­na fut­bo­lu. Dau­ge­lis žmo­nių mėgs­ta ste­bė­ti rung­ty­nes. 2014 me­tais mū­sų ša­ly­je bu­vo su­reng­tas Af­ri­kos mo­te­rų fut­bo­lo čem­pio­na­tas. Sta­dio­ne su­si­rink­da­vo 5–8 tūks­tan­čiai žmo­nių. Bu­vo neį­ti­kė­ti­na at­mos­fe­ra. Tu­ri­me du di­de­lius sta­dio­nus. Pap­ras­tai į klu­bų rung­ty­nes atei­na ke­li šim­tai žiū­ro­vų.

– Ko­kia esi fut­bo­li­nin­kė?

– Esu sun­kiai dir­ban­tis žmo­gus, ne­mėgs­tu tin­gi­niau­ti. Tre­ni­ruo­tė­se ati­duo­du 200 pro­cen­tų jė­gų. Nie­ka­da ne­pa­si­duo­du, esu ko­vo­to­ja. Įp­ras­tai žai­džiu ata­kuo­jan­čios sau­gės po­zi­ci­jo­je, bet „Gint­ro­je“ ta­pau vi­du­rio puo­lė­ja. Lie­tu­vos čem­pio­na­te tu­riu tiks­lą įmuš­ti 50 įvar­čių.

– Kas ta­ve la­biau­siai mo­ty­vuo­ja?

– Tu­riu ma­žą sū­nų, jam ket­ve­ri. Jis man vi­sa­da sa­ko: ma­ma, tu pri­va­lai ei­ti žais­ti, dėl ma­nęs ne­si­jau­dink. Dėl jo čia ir sten­giuo­si. Be jo gy­ven­ti sun­ku, bet rei­kia pri­si­tai­ky­ti.

– Koks ta­vo di­džiau­sias kar­je­ros pa­sie­ki­mas?

– 2014 me­tais bu­vau įtrauk­ta į ge­riau­sių me­tų Af­ri­kos klu­bų fut­bo­li­nin­kių še­še­tu­ką. Ap­mau­du, kad ne­pa­te­kau į tre­je­tu­ką. Bet bu­vo ir kuo di­džiuo­tis, nes bu­vau pir­mo­ji Na­mi­bi­jos fut­bo­li­nin­kė, su­lau­ku­si to­kio pri­pa­ži­ni­mo.

– Ko­kie ta­vo kar­je­ros tiks­lai?

– No­rė­čiau su Na­mi­bi­jos rink­ti­ne pra­si­brau­ti į pa­sau­lio čem­pio­na­tą. Sva­jo­nė bū­tų žais­ti olim­pia­do­je. Ti­kiuo­si, kad po dar vie­no se­zo­no „Gint­ro­je“ tu­rė­siu ga­li­my­bę iš­vyk­ti žais­ti į Ang­li­ją. Tai yra ma­no sva­jo­nė.

PA­SI­DI­DŽIA­VI­MAS: At­lan­to van­de­ny­no pa­kran­tė­je esan­ti Na­mi­bi­ja į pla­čiuo­sius fut­bo­lo van­de­nis iš­ly­di ne­daug pro­fe­sio­na­lių fut­bo­li­nin­kų.

SVA­JO­NĖ: Šiau­lių „Gint­ros“ ko­man­dos at­sto­vė Ze­nat­ha Co­le­man vi­lia­si, kad rung­ty­nia­vi­mas Lie­tu­vo­je bus tramp­li­nas jos kar­je­rai.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.