Manęs, kaip socialinės darbuotojos, dirbančios su šeimomis, dažnai pažįstami klausia – koks tai darbas? Ar nesunku, ar nepavargstu? Pripažįstu, socialiniai darbuotojai neturi super galių, todėl būna visokių dienų: geresnių ir blogesnių. O kaip žmonės mato mus kasdieniame gyvenime, darbe? Ar mes, dirbdami šį darbą, galime jaustis saugūs?
Socialinis darbuotojas – baubas ar draugas?
Vieni mus mato kaip pagalbininkus, padedančius spręsti problemas. Kitų nuomonė neigiama. Turbūt pastarąją nuomonę daugiausia lemia socialinių tinklų įtaka. Dažnai tenka matyti ar girdėti daug neteisingos informacijos apie socialinius darbuotojus. Neigiamos nuostatos apsunkina mūsų darbą – tuomet sunkiau rasti ryšį su šeima, sunkiau pasiekti teigiamų rezultatų. Tokiais atvejais socialinis darbuotojas turi įrodyti, kad neatėjo kenkti šeimai, o atvirkščiai – padėti.
Dažnai girdžiu klausimą – kaip klientai reaguoja, kai aplankau šeimą pirmą kartą? Gal daugiau neigiamai nusistačiusių, o galbūt didžioji dalis atėjusį specialistą vertina teigiamai?
Žmonės, kurie pirmą kartą susiduria su institucijų įsikišimu, kai pirmą kartą namuose apsilanko socialinis darbuotojas, dažniausiai jaučiamas pasimetimas, baimė, nes žmonės nežino, ko tikėtis. Socialinis darbuotojas, apsilankęs pirmą kartą šeimoje, visuomet stengiasi užmegzti pokalbį, įsiklausyti ir suprasti žmonių baimes. Paaiškiname, kokie mūsų apsilankymo tikslai. Dažniausiai pavyksta išsklaidyti baimes, nuraminti, padėti pasiruošti bendradarbiavimo procesui, kuris gali trukti nuo kelių savaičių, o kai kuriais atvejais tęsiasi metus ar ilgiau. Paaiškiname, kad socialinio darbuotojo tikslas – padėti šeimai apsispręsti, kokios pagalbos priemonės galėtų būti efektyvios.
Pirmiausia sprendžiamos tos problemos, kurios yra esminės. Tarkime – alkoholio vartojimas, nesirūpinimas vaiko sveikata (pavyzdžiu, kai vaikui reikalinga specialistų pagalba, tačiau tėvai nesutinka, kad jų atžalai būtų teikiama pagalba ugdymo įstaigoje, nenuveža laiku pas gydytojus, neperka vaistų ar kitų medikamentinių priemonių, reikalingų vaiko sveikatai, raidai ir panašiai).
Deja yra tokių šeimų, kurios sunkiai priima pagalbą, yra nemotyvuotos keisti gyvenimo įpročių (besaikis alkoholio vartojimas, narkotikai, nesirūpinimas vaikais, kai aplaidžiai žiūrima į vaikų sveikatą, higieną, socialinius ir emocinius poreikius. Kai jie yra izoliuoti nuo bendraamžių, giminaičių, nevedami į ugdymo įstaigą arba neturi sezoną atitinkančių drabužių. Kai vaikai tokiose šeimose patiria fizinį, seksualinį, psichologinį smurtą).
Toliau skaitykite popierinėje arba elektroninėje laikraščio versijoje (PDF). Užsakyti galite http://www.birzietis.com