Kasdienybėje nesusimąstome, kad Biržai – paslaptingas, įdomus kraštas. Yra ką pamatyti ir pirmąsyk užklydusiam turistui, ir jau, rodos, viską pažįstančiam vietiniam žmogui. Juk kalnai čia į žemę auga... Ir staigmenomis, dar nepažintais reiškiniais stebina nuolat. Apie tai pasikalbėjome su Biržų regioninio parko vyriausiuoju specialistu Šarūnu Kubiliumi. Biržietis pripažįsta, kad smegduobės jį domino nuo pat vaikystės. Jauną žmogų jos patraukė ir karjeros kelią pradėti gimtajame krašte...
Šarūnui visada buvo įdomu – kaip, iš niekur nieko, gali atsiverti tokia praraja? Girdint pasakojimus, kad net prie namų prasmenga žemė, apimdavo ir baugumas, ir smalsulys. Galiausiai ir nusprendė tyrinėti šias, vaikystėje užmintas, paslaptis…
„Dairykis ir žiūrėk po kojomis!“
Nuo 2020 metų spalio Šarūnas Kubilius darbuojasi Biržų regioniniame parke (prieš tai čia atliko ir praktiką). Darbas – nenusupėjamas ir įvairus – sako jis. Specialistas nuolat atlieka karstinių procesų stebėseną – tai yra, stebi, renka duomenis apie čia vykstančius žemės kismus. Kaita vyksta nuolat – žemės paviršius aktyviai formuojasi, vis keisdamas kraštovaizdį. Tarkime, šie metai itin turtingi naujų smegduobių – atsivėrė jau keliolika.
Parke taip pat vykdomi įvairūs projektai, prie kurių Šarūnas prisideda. Šįmet minimas regioninio parko trisdešimtmetis (įkurtas 1992 m.), šia proga leidžiama knyga apie saugomas teritorijas – joje bus galima paskaityti ir mūsų pašnekovo straipsnių.
„Čia išmokau labai daug“, – džiaugiasi jaunuolis, o šis darbas praplečia gimtinės vaizdą. Nors Biržų kraštas – savas, atrodo – visi paupiai jau išbraidyti, atrasti čia nuolat yra ką. Šarūnui teko aptikti ir gyvūnų buveinių, ir daugiau sužinoti apie gamtos paminklus. Pavyzdžiui, Kirkilų ežerėliai yra visiškai unikalūs. Tai – gipso karsto ežerai, arba smegduobės, virtusios ežerėliais, kuriuose – plika akimi matomos sieros bakterijos.
Be to, Karajimiškio kraštovaizdžio draustinyje (miškelyje į Rytus nuo Karvės olos) yra vienintelis Lietuvoje ponoras (jų daugiausia Karpatų ir Dinarų kalnynuose). Tai – požemio upelis. Jis įteka buvusios Šventosios olos vietoje, po žeme. Paprastai tariant – įteka ir dingsta! Tikimasi, kad šią vietą lankytojai netrukus galės pažinti geriau. Lig tol daugelis ją žinojo kiek kitaip… Čia veikė nelegali dviračių ir motociklų trasa. Požemio upelio teritorijos reljefas – labai įdomus, čia gausu senų smegduobių. O padangos išaria, negrįžtamai pakeičia šio gamtos stebuklo vaizdą. Žinoma, gamta „apdovanoja“ ir savo kenkėjus – būna, ralistai į smegduobes nurieda…
Parko specialistai įžengia ir ten, kur eilinio gyventojo nė akys nesiekia. Vienas įdomiausių patyrimų – suprasti, kokia „skylėta“, bedugnėmis išmarginta yra gimtojo krašto žemė:
– Iš pažiūros – aplinkui plyti laukai, krūmynai. O pavaikščiojus, pamatai ir daug nedidelių įgriuvų. Įlindus į krūmus, išvysti didžiulių, gilių smegduobių… Važiuodamas keliu, nepagalvotum, kad jos – visai šalia, – pasakojo Š. Kubilius.
Čia niekada nesi tikras, kaip gali baigtis, atrodo, eilinis pasivaikščiojimas… Vaikštinėti šiek tiek pavojinga – šypsosi pašnekovas. Nutinka ir juokingų situacijų. „Eini pieva, žolėmis apaugusia, dedi koją ir jauti – po ja jau nieko nėra… Taip lengvai ir įvirsti“, – darbo kasdienybę iliustruoja vyras. Bet gerai, kad nieko baisaus dar nėra nutikę! „Reikia tik dairytis ir žiūrėti po kojomis“, – šis patarimas galėtų tapti biržiečių taisykle…
Toliau skaitykite popierinėje arba elektroninėje laikraščio versijoje (PDF). Užsakyti galite http://www.birzietis.com/
Maestro Virgilijaus Noreikos laikas