Skrebiškiuose – dinozaurai iš žolynų

Skre­biš­kiuo­se Žo­li­nės sen­sa­ci­ja – prie san­kry­žos kiek­vie­ną pa­ke­lei­vį ste­bin­ti ir ste­bi­nan­ti di­no­zau­rė. Ir jos pa­li­kuo­nis. Di­no­zau­rės ūgis – 3 met­rai 60 cen­ti­met­rų. Il­gis – 14 met­rų 70 cm.

Prie di­no­zau­rų tris die­nas šo­ko jų kū­rė­jų ko­man­da: Ma­ry­tė Un­dzė­nie­nė, Da­nu­tė Driš­ke­vi­čie­nė, Klau­di­jus Ule­vi­čius, Ra­po­las Par­čiaus­kas. Vi­si taip plu­šė­jo iš­si­juo­sę, kad už­mir­šo ir pie­tus... Pie­tus vie­ną die­ną tal­ki­nin­kams iš­vi­rė ir pri­sta­tė Skre­biš­kių kai­mo bend­ruo­me­nės pir­mi­nin­kė Da­nu­tė Ku­čins­kie­nė.

Di­no­zau­ro gi­mi­mas – kul­tū­ros dar­buo­to­jos Ma­ry­tės iš­mo­nė. Sup­la­nuo­tas jau prieš me­tus. Ma­ry­tės ko­man­da ži­no­jo ką dirbs, kaip dirbs.

Kur tal­ki­nin­kų ran­kos, ko­jos ne­pa­sie­kė, pa­si­telk­ta tech­ni­ka ir ko­pė­čios. Di­no­zau­rai iš­si­ri­to be­veik iš dvie­jų šie­no ru­lo­nų. Jų puo­šy­bai nau­do­ti žir­ni­kai, gel­to­no­ji rykš­te­nė, rud­be­ki­jos, se­ren­čiai, jur­gi­nai.

Jų su­tik­tu­vės įvy­ko per Žo­li­nę. Teat­ra­li­zuo­tos. Žo­li­nės ry­tą di­no­zau­rė pa­dė­jo kiau­ši­nį. Kiau­ši­nis lau­kė. Ir kai su­si­rin­ko dau­giau žmo­nių vi­sų džiaugs­mui iš kiau­ši­nio pra­si­ka­lė mie­las di­no­zau­riu­kas.

– Dė­kin­gi vi­siems ku­rie pa­lai­kė, siū­lė­si į tal­ką, bet te­gul neį­si­žei­džia, kad ne­priė­mė­me į ko­man­dą. Tie­siog iš anks­to bu­vo­me su­si­bū­rę ir nu­ma­tę kas už ką at­sa­kin­gas, pa­si­skirs­tę dar­bais. Ma­lo­nu, kad mū­sų kū­ri­niu žmo­nės gė­ri­si, prie jo stab­te­li, fo­tog­ra­fuo­ja­si. Su­lau­kia­me la­bai daug komp­li­men­tų, – "Bir­žie­čių žo­džiui" pa­sa­ko­jo Ma­ry­tė Un­dzė­nie­nė.

Di­no­zau­rai me­na ir se­ka ne tik se­ną Žo­li­nės šven­ti­mo tra­di­ci­ją. Jie, anot Ma­ry­tės, sle­pia ir ki­tą gi­lią po­teks­tę – ma­žą pro­tes­tą prieš kai­mo nai­ki­ni­mo va­jų. Skulp­tū­ra iš žo­ly­nų lyg sim­bo­lis, lyg per­spė­ji­mas, lyg klau­si­mas: ar mū­sų Lie­tu­vos kai­mų ne­lau­kia di­no­zau­rų li­ki­mas?