„Dirbdama socialinėje srityje imu vis dažniau pastebėti gyvenimo džiaugsmą net ir mažuose dalykuose. Taip pat svarbu ne tik save įsivertinti, bet ir paklausti kliento: pusiau tuščia stiklinė ar pusiau pilna... Nors tai – tik žodžių žaismas, tačiau jo prasmė turi gilesnį atspalvį“, – sako VšĮ Biržų rajono socialinių paslaugų centro direktoriaus pavaduotoja socialiniams reikalams Sigita Stapulionytė.
Kur Jūsų vaikystės žemė, šeima?
Dokumentuose rašoma, kad gimiau Pasvalio rajone, Meškalaukio kaime. Kai man buvo treji, atsikraustėme į Biržų rajoną – nuo tada čia ir gyvenu. Taigi, turbūt esu tikra biržietė ir aukštaitė. Kaip pati sau juokauju: tėčio gimtinė – Pasvalys, mamos – Kupiškis, o gyvename Biržuose. Visos vasaros prabėgo kaime pas močiutę, Kupiškio rajone, netoli Šimonių girios.
Šeimoje esame keturi vaikai: brolis Artūras, sesės Gitana, Miglė ir aš. Visi gyvename Biržuose, todėl smagu susibėgti ir pabendrauti – esame šeima tiek džiaugsme, tiek bėdose. Tokiais momentais ypač pajunti, kaip gera, kai nesi vienas. Nors vaikystėje, kaip ir daugeliui augant, pasitaikydavo ir nesantaikos pliūpsnių…
Susirinkti visiems prie Kūčių stalo gimtuosiuose namuose pas mamą Janiną (anūkams – pas močiutę) – mums tiesiog šventa. Ji – mus jungianti grandis. Tėvelio netekome jau prieš 30 metų, o šiais metais mamytė Janina atšventė gražų 80 metų jubiliejų.
Prisimenu, kai vienais metais mama pasakė, jog didžiąsias šventes kiekvienas turėtume pradėti švęsti savo jau sukurtose šeimose, kurti savus papročius. Tąkart mus visus apėmė pasimetimas, suirutė, blaškymasis – buvo sutrikdyta tiek metų gyvavusi tvarka…
Rezultatas? Ir mes, vaikai, ir net anūkai išreiškėme nepasitenkinimą, kad per Kūčias nesusibursime prie stalo pas mamą. Taigi, Kūčios pas mamą išliko – ir dabar mūsų prie stalo susirenka jau daug – visi penkiolika.
Toliau skaitykite popierinėje arba elektroninėje laikraščio versijoje (PDF). Užsakyti galite http://www.birzietis.com/