Laukėme laukėme ir sulaukėme valdžios pasikeitimo. Kas po pasikeitimo bus, niekas nežino. Ko gero, nežino ir naujoji valdžia. Kuri valdiškas kėdes, kaip figūras šachmatų lentoje, dėlioja. Jeigu žinotų, juk pasakytų: kokio didumo bus atlyginimai, į kokias aukštumas pakils pensijos, į kokias žemumas nukris kainos... Nuritintų mums nuo širdies nežinojimo akmenį.
***
Kol kas galime tik aptarti, tai kas buvo. Įvertinti tai, ką turime. Nedrąsiai paspėlioti, ką turėsime. Pasižiūrime, į ką galima pasižiūrėti. Truputį atsigręžti atgal, kad ateityje būtų bent truputį kitaip.
Tūkstančiai teisės aktų
Skelbiama, kad 2016-2020 metų kadencijos Seimas priėmė beveik 3300 teisės aktų. 485 teisės aktais daugiau nei praėjusios kadencijos Seimas. Negi mes prašėme, kad įstatymų leidėjai tiek aktų sutvertų?! Apipylė mus jais, kaip iš gausybės rago! Ankstesni Seimai irgi stengėsi kuo daugiau nuveikti. Savotiška tradicija – kuo daugiau teisės aktų priimti. Priimti, ir vėl taisyti. O kaip kitaip?! Juk vos ne kas antras teisės aktas buvo priimtas skubos tvarka. Tarsi žemė būtų degusi ar tvanas būtų artėjęs! Juk žinoma, kad skubos darbai – vieni vargai, kad skubos darbus vėjai renka. Tačiau mūsų išrinktieji įstatymus priiminėjo ir taisė dešimtis kartų. Todėl reikia saliamonikiškų galvų, kad susigaudytum, kas galima ir ko negalima.
Buvo daug draudimų
Praėjusios kadencijos Seimas kai kuo buvo ypatingas. Pareguliavo kaip reikiant mūsų gyvenimus! Nurodė: kada gerti, kiek gerti, kaip gydytis, ką rūkyti, kur nerūkyti… Panašu, kad išrinktieji nuolat lenktyniauja, kas daugiau pasiūlys naujų teisės aktų ar pataisų. O kaip kitaip?! Juk žiniasklaida stebi, kas prie teisės aktų kūrimo aktyviai prisideda, o kas tyliai ir ramiai per posėdžius sėdi. Skelbia pavardes tų, kurie per metus ar kadenciją naujų teisės aktų nepasiūlė. Peršasi mintis, kad tokius reikėjo ne peikti, o girti. Neturėtume įstatymuose tiek visokių pinklių.
Ką tik, lapkričio 13 dieną Seimui pradėjus darbą, Seimo pirmininke išrinkta Viktorija Čmilytė-Nielsen. Ji patikino, kad įstatymų konvejerį stabdys – ne kiekybės, o kokybės žiūrės. Matysim.
Kopūstai
Kol kas matome, kad Lietuvoje bedarbių daugėja. Nors darbo rankų trūksta! Vienas ūkininkas skundėsi, kad negali rasti, kas padeda jo laukuose nuimti kopūstus. Todėl kasdien važiuoja 100 kilometrų į Pravieniškes. Iš ten atsiveža nuteistųjų, kurie mielai laukuose kapoja kopūstų galvas ir krauna jas į priekabas. Tokius nekvalifikuotus, sportiškus darbus galėtų dirbti ir aplinkiniuose kaimuose gyvenantys bedarbiai. Tačiau jie dirbti nenori, nes už tai, kad nedirba gauna pašalpas. Todėl beveik 260 tūkstančių asmenų Lietuvoje neturi darbo?! Juk ne kopūstai, o žmonės sugalvojo tokią pašalpų sistemą, kad labiau apsimoka nedirbti? O gal tai gerovės valstybės užuomazga: sėdi koją ant kojos užsikėlęs, o pinigai patys į sąskaitą įkrenta?
Nuotolinis darbas
Korona virusas, kuo toliau, tuo gražiau, mus moko dirbti kitaip. Kartais net nepasiraitojant rankovių. Dėstytojas studentui, gyvenančiam už šimto kilometrų, gali nusiųsti paskaitų rinkinį, kad studentas pats pasiskaitytų. Nei studentui į mokslo šventovę važiuoti, nei dėstytojui gerklės auditorijoje plėšyti. Medicinos baruose irgi nemažai pokyčių. Ligoniui kartais pačiam tenka nusistatyti diagnozę ir paskambinti gydytojui, kad šis elektroninį receptą vaistams išrašytų. Valdžios įstaigos viena po kitos uždarė duris. Bendrauja elektroninėje erdvėje. Balsuoja nuotoliniu būdu. Priima taisykles, nurodymus, direktyvas ir kitokius dalykus. Mes priversti tai vykdyti. Nuotoliniu būdu?
Seime – pirma kregždė
Į Seimą šviežiai išrinktas milijonierius Antanas pranešė, jog nusprendė įstatymų leidyboje dirbti aktyviai ir sunkiai. Ir už šį sunkų darbą – neimti pinigų. Visą Seimo nario atlyginimą atiduos labdarai. Kiekvieną mėnesį bus galima siūlyti, kam tuo pinigus skirti. Kam atiteks Seimo nario pinigai, bus pranešta viešai. Į naujos kadencijos Seimą be pono Antano yra išrinkti dar keturi milijonieriai: Ramūnas, Valdemaras, Gabrielius ir Kęstutis. Ką gali žinoti, gal ponas Antanas ne pirmas turtingas žmogus, pasiryžęs dirbti Lietuvai už dyką. Juk sakoma: viena kregždė – ne pavasaris. Gal vienas labdaringas atvejis – tik labdaringų įvykių lavinos pradžia? Yra tokių, kurie gali jeigu ne viso, tai bent dalies atlyginimo atsisakyti. Juk yra, kurie daugiau už Seimo narius, ministrus ir už šalies Prezidentą didesnius valdiškus atlyginimus gauna.
Gražūs atlyginimai
Statistikų duomenimis, pernai valstybė valdė 50 įmonių. Praėjusių metų pabaigoje jose dirbo daugiau kaip 32 tūkstančiai darbuotojų. Gražus būrys. Gražūs ir šių įmonių vadovų atlyginimai – vidutiniškai 5472 eurai per mėnesį. Žemiausias valstybės įmonių vadovų darbo užmokestis siekė 2049 eurus, didžiausias – 12696 eurus per mėnesį. Žinoma, kad net šešių valstybės valdomų įmonių vadovai pernai uždirbo daugiau net už šalies Prezidentą. Šalies vadovo Gitano Nausėdos mėnesio alga paskutinį praėjusių metų ketvirtį siekė 9515 eurus. Kitų mūsų valdžios žmonių atlyginimai gerokai mažesni. Premjeras Saulius Skvernelis per mėnesį uždirbdavo 5328 eurus. Ministrai, priklausomai nuo ištarnautų valstybei metų, gaudavo 4200-5266 eurus. Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis – 4463 eurus. Eiliniai Seimo nariai, kuriems pinigų kai kas pavydi, gaudavo vos po 3356 eurus. Tad nėra ko vykdomosios valdžios žmonėms ar Seimo nariams pavydėti? Geriau valdiškų įmonių vadovų kėdėse sėdėti?