Laimutę Kupliauskaitę visai neseniai imta vadinti mokytoja. Kodėl taip nevadinti, jeigu ji sukaupusi didžiulę patirtį gaminant įvairius rankdarbius. Žiniomis Laimutė dalinasi moterų kūrybiniame būrelyje „Seklyčia“, kurioje užsiėmimai vyksta kiekvieną penktadienį, o mokomasi siūti sukneles, tautinius sijonus, tautines prijuostes.
Pomėgis naudingas visai šeimai
Rankdarbiai Laimutę supo nuo pat vaikystės. Visa šeima dėvėjo savo rankomis siūtus ir megztus drabužius nuo galvos iki kojų. Jie gyveno sunkiais laikais, kai bet kokius rūbus buvo sunku nusipirkti. Todėl nukirpdavo senų paltų apačias, persiūdavo ar kitaip seną rūbą paįvairindavo, taip pagamindami naują.
Siuvo tiek Laimutės senelė Kazimiera, tiek ir mama Marijona Joana. Senelė mažą Laimutę paglobodavo, nes vaikų darželių dar nebuvo, tai mergaitei tekdavo siūlus vynioti, nes nieko kito dar nemokėjo. Senelė megzdavo viską: megztinius, kojines, kepures, pirštines. Senelė ne tik megzdavo, bet ir siūdavo, siuvinėdavo. Taip pat įvairių rankdarbių mielu noru griebdavosi ir Laimutės mama. Ji vaikams iš flanelės pasiuvo apatinius marškinėlius: ir šilta, ir miela nešioti. Vaikai mokykloje tai pastebėję labai juokdavosi – juk niekas apatinių flanelinių marškinėlių nenešiojo.
Toliau skaitykite popierinėje arba elektroninėje laikraščio versijoje (PDF). Užsakyti galite http://www.birzietis.com