Saulėtais kėželiukų vaikystės takais

Re­gi­nos VAI­ČE­KO­NIE­NĖS nuo­tr.
Bir­žie­tis Gy­tis Uli­jo­nas – gim­ti­nės met­raš­ti­nin­kas.
Ry­toj iš­ny­ku­sia­me Ze­liš­kių kai­me – šur­mu­lys. Ka­dai­se bu­vu­sia­me jud­riau­sia­me šio kraš­to taš­ke su­si­tin­ka bu­vu­sie­ji kai­my­nai, Kė­že­lių mo­kyk­los mo­ki­niai, jų at­ža­los. At­vyks­tan­čių lau­kia nau­jas sim­bo­lis – pa­mink­li­nė len­ta iš­ny­ku­sių ir nyks­tan­čių kai­mų var­dams.
Re­gi­nos VAI­ČE­KO­NIE­NĖS nuo­tr.
Ant bu­vu­sios Kė­že­lių mo­kyk­los laip­tų pri­sė­do bir­žie­tė, bu­vu­si Gy­čio kai­my­nė, jo "de­ši­nio­ji ran­ka" Re­na Ul­du­kie­nė ir jos šiau­lie­tis anū­kas Vi­lius.

Anū­ko Vi­liaus staig­me­na

Bu­vęs ze­liš­kie­tis, šian­dien bir­žie­tis gra­žių kraš­tie­čių su­si­bū­ri­mų or­ga­ni­za­to­rius Gy­tis Uli­jo­nas į kom­pa­ni­ją pa­si­tel­kia sa­vo bu­vu­sią kai­my­nę iš Ne­mu­nė­lio kai­mo, bir­žie­tę Re­ną Ul­du­kie­nę (Kaš­čiu­kai­tę), Re­na iš anks­taus ry­to pri­ža­di­na ato­sto­gau­jan­tį šiau­lie­tį sa­vo anū­ką Vi­lių ir mes lei­džia­mės sma­gion ke­lio­nėn į ato­kų Ne­mu­nė­lio Rad­vi­liš­kio se­niū­ni­jos pa­kraš­tį per Bir­žų gi­rią. Ke­lio­nė­je mus ly­di Kė­že­lių mo­kyk­los him­no įra­šas. Žo­džius him­nui su­kū­rė šios die­nos "Bir­žie­čių žo­džio" bend­ra­ke­lei­vė Re­na. Him­ną dai­nuo­ja bir­žie­tis ren­gi­nių ve­dė­jas Gin­ta­ras Ga­siū­nas. Re­nos anū­kui Vi­liui – mo­čiu­tės žo­džiais su­kur­tas him­nas – staig­me­na. Kaip ir ši ke­lio­nė. Anks­čiau mo­čiu­tė apie sa­vo gim­ti­nę Vi­liui tik pa­sa­ko­da­vu­si, o da­bar Vi­lius vis­ką iš­vys gy­vai, sa­vo aki­mis.

Ža­lia mus sle­pian­ti gi­ria, vin­gu­riuo­jan­tys, sprūs­tan­tys ir kaip lop­šys mus sū­puo­jan­tys ke­le­liai. Ati­dai­nuo­jam į gim­tuo­sius Gy­čio Ze­liš­kius. Iš abie­jų ke­lio pu­sių – ja­vų lau­kai.

– Ten sto­vė­jo mū­sų so­dy­ba, o ten – Kė­že­lių mo­kyk­la. Pro mū­sų gry­čią ta­ke­liu mo­ki­niai ei­da­vo į mo­kyk­lą, – pri­si­me­na Gy­tis Uli­jo­nas.

– Ten, pa­gi­ry, bu­vo na­me­lių pri­mė­ty­ta. Vien kai­me­liai. Ma­ži. Du na­me­liai ir kai­me­lis. Nuo Juo­ze­liš­kių iki Ka­da­rų šian­dien tuš­čia, vien ūki­nin­kų lau­kai, – pri­si­me­na Re­na Ul­du­kie­nė.

Var­di­niai ąžuo­lai ir lie­pa

Iš lai­mės ošia du di­džiu­liai ąžuo­lai ir lie­pa. Jie var­di­niai. Gy­tis pa­sa­ko­ja: me­de­liai jo tė­ve­lio so­din­ti. Dviems sū­nums ir duk­rai. Pir­mas ąžuo­las 1943 m. gi­mu­siam sū­nui Kos­tui. 1948 m. – jam, Gy­čiui. Lie­pa – se­se­riai Ni­jo­lei. Ni­jo­lė gy­ve­na ir ūki­nin­kau­ja Bir­žų kraš­te, Žve­jot­ga­lo­je. Gy­čio tė­ve­liai ir bro­lis Kos­tas jau il­si­si Am­ži­ny­bė­je. Už šių ąžuo­lų stie­bia­si ir ki­ti, Gy­čio ir Re­nos pa­so­din­ti ąžuo­liu­kai. Tris kar­tus juos so­di­no, nes kiš­kiai, stir­nos su­žei­dė jų ka­mie­nus.

Il­ge­sys su­ra­ki­na šir­dį, to­dėl Re­na, Gy­tis čium­pa šluo­tą, grėb­liu­ką ir kaip aša­rą brau­kia nu­kri­tu­sius ša­pe­lius, la­pus. Nep­rie­kaiš­tin­gai su­tvar­ky­tas, sve­čių lau­kian­tis lau­ko pa­kraš­tys. Pir­ma­sis įspū­din­gas su­si­ti­ki­mas įvy­ko prieš ket­ve­rius me­tus.

– Pir­mais me­tais su­si­rin­ko apie šim­tą, o pa­skui – ma­žiau. Kė­že­liu­kų gre­tos re­tė­ja. Pra­neš­ta vi­siems. Vie­ni su ki­tais bend­rau­ja­me, – pa­sa­ko­ja kraš­tie­čių su­si­ti­ki­mų ren­gė­jas Gy­tis Uli­jo­nas.

Tų su­si­ti­ki­mų liu­dy­to­jai du pa­mink­li­niai ak­me­nys: Šlei­de­riš­kio pa­štui ir Kė­že­lių mo­kyk­lai. Au­ku­ras ir suo­le­lis.

Apie or­ga­ni­za­to­rius

– Paš­te dir­bo Gy­čio ma­ma Zel­ma Uli­jo­nie­nė. Jai dė­kin­ga, kad man Uli­jo­nie­nė per­da­vė sa­vo dar­bo pa­tir­tį. Ji ma­ne jau­ną iš­moks­li­no, pa­šte vė­liau dir­bau aš. Paš­tą per­kė­lė į ki­tą, ma­ną­jį kai­mą, – pri­si­me­na Re­na Ul­du­kie­nė. Re­na vi­są gy­ve­ni­mą sa­vo pro­fe­si­jos taip ir ne­kei­tė. Per­sik­raus­čiu­si į Bir­žus dir­bo pa­šte iki pen­si­jos.

Re­na Ul­du­kie­nė Bir­žuo­se iš­puo­se­lė­jo ne tik sa­vo so­dy­bą. "Bir­žie­čių žo­dis" ke­lis kar­tus pa­sa­ko­jo apie Re­nos su­kur­tą gro­žio kam­pe­lį Bir­žų pa­kraš­ty­je.

Gy­tis Uli­jo­nas – bu­vęs miš­ki­nin­kas, vė­liau 43 me­tus dir­bęs Bir­žų li­go­ni­nė­je. Jo žo­džiais, jei­gu tik no­ri dirb­ti, iš­moks­ti vis­ką.

– Gy­tis vi­sų dar­bų ini­cia­to­rius. Jo rū­pes­čiu Ze­liš­kiuo­se at­si­ra­do šie ak­me­nys ir pa­mink­li­nė len­ta su kai­mų var­dais. Gy­tis or­ga­ni­za­vo tal­kas. Trau­kia čia su­grįž­ti, – pri­pa­žįs­ta Re­na.

Prie pa­mink­li­nių ak­me­nų dar su­spė­ta at­ga­ben­ti ir du bran­gius anų lai­kų Kė­že­lių mo­kyk­los re­lik­tus: au­ten­tiš­ką jos skliau­tų frag­men­tą, laip­tus. Ant laip­tų pa­ky­los per su­si­ti­ki­mus ren­gia­mos fo­to se­si­jos. Ga­li­ma už­trauk­ti ir dai­ną...

Re­nos ir Gy­čio ini­cia­ty­va pa­reng­tos dvi pri­si­mi­ni­mų kny­ge­lės apie Kė­že­lių mo­kyk­lą. Pir­mo­ji – "Mes vėl su­si­ti­kom", ant­ro­ji – "Kė­že­lių mo­kyk­lą pri­si­me­nant".

Jiems ačiū

– Jei­gu ne bir­žie­tis jau am­ži­ną atil­sį Jo­nas Da­gi­lis nie­ko čia ne­bū­tų bu­vę. Mes su Jo­nu – bi­čiu­liai. Jo­nas kar­tą pa­siū­lė už­suk­ti į Drą­sei­kius, kur sto­vi pa­mink­li­nis ak­muo Drą­sei­kių mo­kyk­lai. Man ki­lo min­tis, kad ir Kė­že­liuo­se reik­tų pa­sta­ty­ti pa­mink­lą. Pra­si­dė­jo paieš­kos, ke­lio­nės po val­diš­kas įstai­gas. La­bai dė­kin­gas Ne­mu­nė­lio Rad­vi­liš­kio se­niū­ni­jos se­niū­nui Gied­riui Ku­bi­liui už nau­din­gus pa­ta­ri­mus. Di­die­ji ak­me­nys at­ga­ben­ti čia iš Me­dei­kių lau­kų. Ma­žes­nie­ji – iš ap­lin­ki­nių kai­mų. La­bai daug mums pa­dė­jo ūki­nin­kai Lo­ren­tai, Re­na Ul­du­kie­nė – ma­no pa­gal­bi­nin­kė. Ap­lin­ką tvar­kė ir bu­vę Kė­že­lių mo­kyk­los mo­ki­niai, – pa­sa­ko­ja Gy­tis Uli­jo­nas.

Pė­dos

Gy­tis sku­bė­jo įam­žin­ti ir iš­ny­ku­sius bei nyks­tan­čius ap­lin­ki­nius kai­mus. Šį pa­va­sa­rį len­ta su­kur­ta ir pa­sta­ty­ta. Len­to­je – 30 kai­mų: Juo­ze­liš­kis, Dzer­ko­ly­nė, Ais­pur­vė, Par­dam­biai, Sa­los, Bul­vie­niš­kiai...

Kai ku­riuo­se kai­muo­se, pa­sak Re­nos ir Gy­čio – Ne­mu­nė­lio, Lu­jė­nų, Bru­kų, Sli­ma­niš­kių, Smal­tiš­kių kai­mai dar tu­ri gy­ven­to­jų.

Lei­džia­mės pri­si­mi­ni­mų ke­liais. Bu­vu­si Kė­že­lių mo­kyk­la virš gel­to­nuo­jan­čio ja­vų lau­ko šok­te­lė­jęs ža­lias iš me­džių vir­šū­nių su­suk­tas svie­di­nys. Gy­tis pa­sa­ko­ja: čia dar gy­ve­nę žmo­nės. Kol bu­vo žmo­nių, gand­ra­liz­dy­je pe­rė­jo­si ir gand­rai. O šian­dien čia dūz­gia bi­tės. Bi­čių šei­mi­nin­kas per­spė­ja: at­sar­giai, bi­tės...

– Kė­že­lių mo­kyk­la sta­ty­ta 1914 me­tais, iš la­bai ko­ky­biš­kų, gra­žių, rau­do­nų ply­tų. Mo­kyk­la ne­tu­rė­jo šei­mi­nin­ko, ne­pa­val­di nei švie­ti­mo sky­riui, nei se­niū­ni­jai, ka­bė­jo tarp dan­gaus ir že­mės, to­dėl ją ir iš­grobs­tė, – sa­ko Gy­tis.

Tank­mė­je – Gy­čio sta­dio­nas, aikš­te­lės, bė­gi­mo ta­kai.... Jų, auk­lė­ti­nių, so­din­ta me­džių alė­ja. Jau ne­ži­nia, ku­rį me­de­lį Re­nos ran­ke­lės so­di­nu­sios. Me­džius ro­vė ir ne­šė čia iš Bir­žų gi­rios.

– Aną­kart su Pet­ru Rum­piu dar ieš­ko­jo­me sa­vo me­džių ku­ris ku­rį so­di­no­me, bet ne­beats­kai­čia­vo­me, – Re­na ap­gai­les­tau­ja.

Rie­šu­tai

Stab­tel­ki­me Šlei­de­riš­kio ka­pi­nai­tė­se. Kiek čia ant to ka­pi­nių ke­liu­ko aša­rų iš­lie­ta, at­si­dūs­ta Re­na. Jos bran­gūs ar­ti­mie­ji ir­gi šio­se ka­pi­nai­tė­se il­si­si. Ka­pi­nai­tės ant Ne­mu­nė­lio kran­to.

Vas­ka­liš­kių kai­me Gy­tis ro­do Ja­siu­kė­nų gi­mi­nės ąžuo­lą. Ąžuo­lo apim­tis – 4,5 met­ro. Ąžuo­lui bus 400 me­tų. Vien­kie­mio bu­vę šei­mi­nin­kai Ja­siu­kė­nai už­sa­kė šiam ąžuo­lui at­mi­ni­mo len­te­lę su už­ra­šu. At­mi­ni­mo len­te­lė pri­tvir­tin­ta de­ko­ra­ty­vi­ne gran­di­ne.

– Šios so­dy­bos gy­ven­to­jas Jo­nas Ja­siu­kė­nas da­bar gy­ve­na Šu­kio­ny­se. Švie­suo­lis, gar­bin­go am­žiaus, bran­giau­sias mū­sų su­si­ti­ki­mų da­ly­vis. Jam vi­suo­met su­tei­kia­me gar­bę au­ku­re įžieb­ti at­mi­ni­mo ug­ne­lę ir pra­dė­ti su­si­ti­ki­mą, – pa­sa­ko­ja Gy­tis.

Ir dirs­te­li į te­le­fo­ną: rie­da­me pa­lat­ve, įsi­jun­gęs Lat­vi­jos ry­šys, jis už­ra­šų kny­ge­lė­je su­si­ran­da vai­kys­tės die­nų bi­čiu­lio Pet­ro Va­si­liū­no te­le­fo­no nu­me­rį ir skam­bi­na į Te­ka­vą:

– Bir­žai truk­do. Ar at­va­žiuo­si šeš­ta­die­nį pas kė­že­liu­kus? – tei­rau­ja­si Gy­tis Pet­ro.

Pet­ras Kė­že­lių sep­tyn­me­tė­je mo­kė­si tik iki tre­čios kla­sės, vė­liau jo tė­ve­liai iš­si­kraus­tė į Lat­vi­ją. Pet­ras at­si­kal­bi­nė­ja Gy­čiui: – ne­be­pa­žįs­tąs nie­ko...

– Su­si­pa­žin­si­me iš nau­jo. Nė kar­to ne­si bu­vęs pas mus. Da­ryk ką no­ri, bet kad šeš­ta­die­nį bū­tum, – pri­saik­di­na Gy­tis sa­vo vai­kys­tės die­nų bi­čiu­lį.

Pro iš­ny­ku­sį Dzer­ko­ly­nės kai­mą per Bir­žų gi­rią – na­mo. Gy­čio iš­mai­šy­ta vi­sa gi­ria. Jo­je ir mė­ly­nių, ir span­guo­lių, ir gry­bų. Pa­sak Gy­čio Uli­jo­no, žmo­nės kal­ba: šie­met gi­rio­je bus daug rie­šu­tų.

Re­gi­nos VAI­ČE­KO­NIE­NĖS nuo­tr.
Len­to­je – 30 iš­ny­ku­sių ir nyks­tan­čių kai­mų var­dų.
Re­gi­nos VAI­ČE­KO­NIE­NĖS nuo­tr.
Tal­ki­nin­kai.

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.