„Esu iš tų žmonių, kuris negali gyventi be kitų įkvėpimo, be įsimylėjimo į vieną ar kitą asmenybę ir jo darbus. Šiuo metu esu įsimylėjusi kelis: budistų vienuolį Thich Nhat Hanh ir jo poeziją, ”Punchdrunk” teatro kūrėjus, nes domiuosi imersiniu teatru....“,- sako biržietė aktorė, pedagogė ir teatro režisierė Justina Jukonytė, su kuria biržiečiai galės susitikti jau šį šeštadienį 12 val. Biržų rajono savivaldybės Jurgio Bielinio viešojoje bibliotekoje.
Jūs gimėte ir augote Biržuose. Ryškiausi prisiminimai iš tėvų namų, vaikystės, mokyklos?
Turiu labai daug įvairiausių prisiminimų, tiek laimingų ir saulėtų, tiek skaudžių ar baimingų, nes vaikystės atsiminimai palieka labai ryškų pėdsaką žmogaus gyvenime. Kadangi statau spektaklius vaikams, domiuosi vaiko raida ir radau labai įdomių dalykų apie žmogaus smegenis. Yra nustatyta, kad tai, ką vaikas patiria iki 5-7 metų, suformuoja jį likusiam gyvenimui, atsiranda tam tikri elgesio bei mąstymo modeliai, fobijos ar potraukiai. Štai kodėl iš vaikystės tam tikrus įvykius atsimename taip ryškiai. Tai rodo, kad šie įspūdžiai mus suformavo. Iš savo vaikystės galiu paminėti kelis pirmus atmintyje iššokusius epizodus, kai išgirstu tokį klausimą. Iš labai ankstyvos vaikystės atsimenu, kaip saulėtą vasaros dieną važiuoju su dviračiu, kuris kažkodėl neturi sėdynės, o kažkur netoli yra tėtis, kuris dirba savo darbus… Atsimenu, kaip ryte valgau sumuštinį su daktariška dešra, mama pina plaukus, o įėjęs tėtis pasako, kad netyčia, važiuodamas, suvažinėjo po ratu buvusį kačiuką… Pamenu, kaip verkdama bėgu pas močiutę su per dideliais senelio kaliošais ir prašau, kad nenupjautų šalia kelio augančio kaštono… Iš mokyklos laikų atmintyje kažkodėl įsirėžė įvykis, kaip pirmą kartą seselės kabinete iš venos paėmė kraujo ir aš, atsisėdusi kampe ant šiukšlių dėžės, nualpau. Atsimenu saldų jausmą, kai nubundi ryte, uodi močiutės kepamų blynų kvapą, pažiūri per langą – saulė šviečia… ir pradedu kurti dienos žaidimus. Ryškus atsiminimas apie naktinius kojų skausmus, kai neiškentusi skausmo lovoje, einu žadinti močiutės, sakydama, kad skauda kojytes ir kaip abi mieguistos mirkome kojas šiltame vandenyje. Ir taip, kaip kokia grandinėlė veriasi visas gyvenimas. Tikriausiai visai įdomi praktika išeitų, jei surašytume visus tokius atsiminimus ir po to atsektume dabartines savo reakcijas į tam tikrus įvykius, ir, matyt, rastume savo elgesio šaknis…
Toliau skaitykite popierinėje arba elektroninėje laikraščio versijoje (PDF). Užsakyti galite http://www.birzietis.com
Justina Jukonytė gimė 1980 m. balandžio 22 d. Biržuose, mokėsi Biržų „Saulės“ gimnazijoje, 2002 m. baigė Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, įgijo vaidybos bakalaurą. Dirbo aktore Juozo Miltinio dramos teatre, režisavo kelis spektaklius Panevėžio teatre “Menas”. Studijavo vienerius metus Europos kino koledže Danijoje, kur mokėsi kino pagrindų praktiniam filmų kūrimui, vėliau Klaipėdos universitete įgijo magistro laipsnį ir dirbo vaidybos, režisūros bei postdraminio teatro dėstytoja. Taip pat vaidino įvairiuose nepriklausomuose projektuose bei “Klaipėdos lėlių teatre”. Šiuo metu dirba Vilniaus teatre „Lėlė“, stato spektaklius, moko vizualinio teatro vaidybos meno Vilniaus Dizaino Kolegijoje. Apdovanojimai: 2015m. už spektaklį „Meile, Don‘t Stop“ ir 2022 m. už spektaklį “Apie pasaulį”,“Auksinio scenos kryžiaus” apdovanojimai „Lėlių ir objektų teatro“ nominacijoje.