Buvusi sibirietė, biržietė Eugenija Kireilytė – garbaus amžiaus, bet iki šios dienos ji šviesios atminties ir stipri – sėda ant dviračio ir iš Biržų mina pas sesę į Nemunėlio Radviliškį. Jos gyvenimo istorija moko niekada nenuleisti rankų, daug dirbti ir džiaugtis gyvenimu.
Pilna troba uniformuotų vyrų su šautuvais
Biržų rajone Vabalninko valsčiuje, Kuprių kaime, pamiškėje gyveno jauna ūkininkų šeima Pranas ir Paulina (Lukšytė) Kireiliai. Susituokę 1939 metais, jie dirbo 45 hektarų žemės plotą, planavo ateitį. Viens po kito jiems gimė vaikeliai: Eugenija, Angelė, Paulė ir Vanda.
Buvo pokaris. Lietuvoje sklido tremiamų į Sibirą aimanos: nuo 1948 metų Lietuvoje įsigalėjo nuostata – likviduoti buožiją. Kireiliams taip pat nebuvo ramu. Jie jautė, kad kažkada NKVD pasibels ir į jų duris. Bėgti? Slėptis? O kur nubėgsi ir kur pasislėpsi, jei prie sijono pulkelis vaikelių.
Vieną ankstų, 1950 metų rugsėjo rytą, vaikus prižadino mama. Eugenija Kireilytė prisimena, kad atsikėlusi pamatė pilną trobą uniformuotų vyrų su šautuvais. Pranešę, kad šeimą išveža, liepė kuo skubiau susikrauti mantą. Ką vežti? Aišku, maistą. Tik duonelė dar nebuvo iškepta. Atsikėlusi mama kūreno krosnį: galvota tą nelemtąjį rytą duonelę išsikepti. Ir tešla užmaišyta. Tik niekas nelauks, kol duoną iškeps. Liepta „susiruošti“ ir kuo skubiau. Gerai, kad kaimynai jos atnešė. Į ryšulius krovė patalynę, rūbus…
Toliau skaitykite popierinėje arba elektroninėje laikraščio versijoje (PDF). Užsakyti galite http://www.birzietis.com/