Balandžio 10 dieną minėjote jubiliejinę organizacijos, kuriai vadovaujate, sukaktį – VšĮ „Pagalbos centras” 25 metų gimtadienio šventę. Kaip praėjo ši šventė?
Šventė praėjo su didžiuliu jauduliu, bet labai sklandžiai. Renginiui pradėjome ruoštis iškart po Naujųjų metų. Nusprendėme kukliai, gražiai paminėti „Pagalbos centro“ jubiliejų. Niekada gyvenime nėra tekę sulaukti tiek gražių žodžių ir palinkėjimų, kiek jų sulaukėme šventės metu. Ačiū visiems dalyvavusiems – esu labai sujaudinta ir dėkinga. Ačiū partneriams, su kuriais jau šitiek metų palaikome tvirtą ryšį. Ačiū visiems.
Tokios sukaktys neišvengiamai grąžina į pradžią. Kaip gimė „Pagalbos centro” idėja Biržuose?
Viskas prasidėjo nuo metodistų bažnyčios atsiradimo Lietuvoje 1997 metais. Šios bažnyčios nare tapau 1998 metų pabaigoje – iki tol nelankiau jokios bažnyčios ir nebuvau giliai tikinti. Turėjau garbės susipažinti su kunigu iš Jamaikos Kingsley Haldenu – jo dėka esu čia. Būtent jis įkvėpė mane padėti žmonėms, turintiems priklausomybių.
Dėjau visas pastangas, kad Biržuose atsirastų paramos organizacija. 2002 metais buvau išsiųsta mokytis į Norvegiją, į Narviko miestą, kaip padėti nuo priklausomybių kenčiantiems žmonėms. Gavau pasaulinio lygio lektorės sertifikatą. Organizacijos vystymui ir puoselėjimui atidaviau visą savo laisvą laiką.
Žinoma, tuo metu buvau dirbantis žmogus, dirbau „Biržų duonoje“. Darbas iki penktos, tad jau penktą valandą žmonės manęs laukdavo…
Kurdama organizaciją, ką tada jautėte: daugiau ryžto ar nežinomybės?
Ir nežinomybę, ir norą padėti žmonėms. Tuo metu Biržuose buvo toks laikotarpis, kad nemažai gyventojų vartojo narkotikus, dėl to buvo labai daug jaunų žmonių mirčių. Būtent tuometinė neraminanti situacija skatino pasilikti ir kažką daryti. Užsibrėžiau tikslą – jeigu padėsiu bent vienam žmogui išbristi iš narkotikų liūno, tai jau bus labai daug.
2003 metais įkūrėme „Pagalbos centre“ paauglių popamokinio užimtumo grupę, kad jaunimas galėtų ateiti po pamokų ir nesišlaistytų gatvėje.
Kas tuo metu buvo didžiausias Jūsų ramstis?
Kunigė iš Švedijos Walla Karlsson. Ji atvykdavo 2-3 kartus per mėnesį. Su ja susipažinau 1998 metais ir ta draugystė tęsiasi iki šiol. Už tai vėlgi noriu padėkoti metodistų bažnyčiai.
Nuo kada „Pagalbos centras“ veikia kaip savarankiška organizacija?
„Pagalbos centras“ pagal projektą pirmuosius penkerius metus buvo prijungtas prie metodistų bažnyčios, o vėliau finansavimas nutrūko.
Jautėme, kad Biržuose esame reikalingi, todėl kreipėmės į valstybines institucijas. 2007 metais įstaiga buvo įregistruota kaip nevyriausybinė organizacija. Taigi oficialiai įstaigos direktore esu būtent nuo tų metų. Išėjau iš darbo „Biržų duonoje“ ir įsidarbinau čia.
Kokias pagrindines paslaugas šiandien teikia VšĮ „Pagalbos centras”?
Veikia trys vaikų dienos centrai – Biržuose, Pačeriaukštėje ir Papilyje. Taip pat teikiame pagalbą šeimoms, patiriančioms krizes. Dar teikiame asmenų su negalia socialinės reabilitacijos paslaugas – du kartus per savaitę pas mus renkasi senjorai. Šiandien iš viso parama teikiama per 200 Biržų rajono gyventojų.
Ar esate skaičiavę, kiek biržiečių jūsų vadovaujama organizacija ištiesė pagalbos ranką?
Daugiau kaip tūkstančiui žmonių. Kaip sakau, penkis romanus apie tai galėčiau prirašyti…
Kaip per tuos 25 metus keitėsi žmonių poreikiai?
Tiesiog laikui bėgant keitėsi pragyvenimo lygis, atsirado socialinę pagalbą teikiančių valstybinių institucijų. Buvo metai (nuo 2008 iki 2011-ųjų), kai teikėme visokeriopą pagalbą 105 šeimoms. Mūsų centro durys tiesiog neužsidarydavo – tiek daug buvo pagalbos prašančių.
Anksčiau šeimoms vesdavome daugiau įvairių mokymų, vykdavo net suaugusiųjų stovyklos, o dabar tokio poreikio nebeliko. Pamažu pagalbos prašančių rajone mažėja, bet vis vien esame labai reikalingi.
Centro veiklą koreguoja ir geopolitiniai įvykiai. Ypač įsiminė 2022 metai, kai dėl karo Ukrainoje karo pabėgėliams išdalinome tonas maisto, kurį atvežė partneriai iš Švedijos.
Ar yra istorija, ar susitikimas, kuris iki šiol išlieka labai gyvas Jūsų atmintyje?
Kiekviena istorija yra unikali – per 25 metus daugybė žmonių ištraukta iš giliausių duobių. Tačiau vienas atvejis labiausiai įstrigo atmintyje.
Nemindama vardų ir pavardžių, trumpai apibūdinsiu. Vienos aplankytos šeimos namuose prie durų radome sumestas krūvas rūbų, o tuose skuduruose, ant žemės, kažkas sujudėjo. Tai buvo paauglė mergaitė, kuri vėliau tapo mano įdukra. Šiandien ji gyvena puikiai – turi visavertį, aprūpintą gyvenimą.
Dažniausiai į mus besikreipę žmonės išbrenda iš gyvenimo duobių, pakyla ir mūsų pagalbos jiems nebeprireikia. Tačiau yra šeimų, kuriose jau kreipiasi trečia karta – kreipėsi tėvai, jų vaikai, o dabar ir anūkai. Gink Dieve, neskirstau žmonių ir priimu juos tokius, kokie jie yra. Stengiamės būti neutralūs, nemokyti žmonių, kaip gyventi.
Kokius stereotipus, visuomenėje suformuotus apie centro teikiamas paslaugas, norėtumėte paneigti?
Apie vaikų dienos centrus ne kartą esu girdėjusi sakant: „Ach, čia tas centras, kur alkoholikų vaikai renkasi“.
Na, tikrai taip nėra, bet tokia etiketė prilipdyta. Galiu patikinti, kad čia renkasi vaikai ne tik iš socialinės rizikos šeimų. Tačiau tai, kad daugėja vaikų su specialiaisiais poreikiais, yra tiesa.
Jūsų darbas – labai jautrus. Ar pavyksta jį palikti užvėrus centro duris?
Ne, iki šiol nepavyksta. Manau, kad ir nebepavyks. Gal ir per daug imu viską į širdį… Ir vienareikšmiškai – tik noras padėti žmogui skatina eiti pirmyn.
Kokia situacija su vaikų dienos centrais kaimiškose vietovėse? Ar netrūksta vaikų?
Nežinia, kaip bus po Naujųjų su vaikų dienos centru Papilyje. Kol mokykla miestelyje yra, tol bus ir vaikų. Kai jos nebeliks, ant plauko pakibs vaikų dienos centro likimas. Gali būti, kad nebeliks kam to centro lankyti. Pačiame miestelyje vaikų nėra – visi jie šiuo metu atvyksta iš aplinkinių kaimų. Šiuo metu dienos centrą Papilyje lanko 20 vaikų.
Pačeriaukštės mokyklos greitu metu taip pat nebeliks, tačiau nepaisant to miestelio vaikai išreiškė didelį norą lankyti dienos centrą. Net jei liks 15 vaikų, poreikis išlieka.
„Pagalbos centro“ veikla neįmanoma be žmonių. Kokia yra Jūsų komanda?
Mūsų komandą sudaro socialiniai darbuotojai, individualios priežiūros darbuotojai, dvi pardavėjos, taip pat turime ir buhalterę. Turime pigių „second hand“ (daiktai iš antrų rankų – aut. past.) prekių parduotuves Pasvalyje ir Biržuose (Respublikos gatvėje). Parduotuvės skirtos prisidėti prie organizacijos išlaikymo.
Noriu užkirsti kelią kalboms, kad mes prekiaujame labdara. Taip nėra. Švedijoje veikia partnerių didžiulė legali parduotuvė – dalį prekių jie parduoda, dalį atsiunčia mums. Prekės atkeliauja su dokumentais, viskas vyksta legaliai.
Ar sunku organizacijai išsilaikyti?
Be partnerių, remiančių veiklas, išsilaikyti tik iš parduotuvių nėra galimybių.
Kas „Pagalbos centrui” šitiek metų padėjo išlikti?
Greičiausiai – Dievas ir partneriai. Kunigės Wallos besąlygiškas palaikymas. Žaviuosi Walla – ji už mane vyresnė, bet turi tiek planų…
Turbūt mūsų organizacija negyvuotų, jei ne JAV paramos organizacija „Gifts of Grace“, kuri kiekvienais metais į Biržus atsiunčia po 300–400 kalėdinių dovanų vaikams ir teikia materialinę pagalbą šeimoms – padeda susiremontuoti būstus. Nesuskaičiuojame, kiek stogų uždengta, kiek suremontuota namų, kiek šulinių iškasta, kiek krosnių pastatyta… Svari pagalba teikiama nuo 2003 metų.
Taip pat turime partnerių iš Vokietijos – tai evangelinė bendruomenė „Tent Mission“. Šios bendruomenės nariai atvyksta pas mus du kartus per metus ir niekuomet neatvyksta tuščiomis – visada atveža materialinės pagalbos. Daug padeda ir Suomijos organizacija „Star of Hope“, daugelį metų rėmusi mus rūbais.
Apie partnerių gerumą galėčiau kalbėti ir kalbėti… Kiekvienas partneris turi savo misiją, savo veiklą, kurią puoselėja ir vykdo. Esame be galo laimingi, kad pavyko išlaikyti tiek metų puoselėtą tvirtą ryšį.
Ar per tiek metų konkurentai nebandė kišti kojos? Ar nebuvo šmeižto, apkalbų, bandymų pakenkti?
Galiu drąsiai teigti, kad nebuvo. Kaip tik norėčiau pasidžiaugti, kad su rajone veikiančiomis paramos organizacijomis glaudžiai bendradarbiaujame.
Pavyzdžiui, turime gražią tradiciją. Pačeriaukštėje, mūsų kepyklėlėje, kaimo moterys prikepa bandelių, pyragų, o mes juos vežame į Legailių globos namus. Šią tradiciją puoselėjame jau 20 metų. Su Vera Šnariene, labdaros ir paramos fondo „Vilties šviesa“ vadove, esame labai geros draugės, kartu vykdome bendrus projektus. Sakau, kad mes esame tikri laimės kūdikiai.
Kokios vertybės lydi pagalbos centrą visus šiuos 25 metus?
Be abejonės – tikėjimas ir pasitikėjimas. Jei užsienio partneriai nepasitikėtų, būtume jau seniai užsidarę. Jei mes netikėtume žmonėmis, niekas nesikreiptų į mus pagalbos. O kartais nereikia daug, tik postūmio, ir gyvenimas pasikeičia į gera. Kartais geras žodis ir skirtas dėmesys yra pati didžiausia pagalba.
Padedate daugybei žmonių, o ar visuomet sulaukiate gražaus padėkos žodžio?
Ne visuomet sulaukiame, bet ir nesitikime. Nepadėkoja – nieko tokio, kaip sakau, Dievui ant garbės. Davai, padėjai – pamiršk. Lengviau yra duoti negu imti. Prašyti pagalbos yra labai sunku.
Jei galėtumėte apkabinti žmogų, kuris nedrįsta prašyti pagalbos – ką jam pasakytumėte?
Reikia išdrįsti, nes pasaulyje yra daug žmonių, kurie nori dalintis gėriu.
Ar tiesa, kad planuojate trauktis iš „Pagalbos centro” vadovės pozicijos?
Tiesą sakant, po Naujųjų toks planas buvo, bet… Dar pasilikau. Kolektyvas neleido išeiti. Sako: ką mes be Jūsų, Reginut, darysime…
Iš tiesų nenoriu girtis, bet „Pagalbos centrui“ atidaviau labai daug savo širdies. Matyt, nemoku kitaip. Bet ir nesigailiu. Atsukus laiką atgal, viską daryčiau taip pat. Neįsivaizduoju, ką veikčiau, jei nebedirbčiau centre.
Ar būtų kam perleisti vadovo kėdę?
Nežinau… Dar negalvoju apie tai, bet savo pareigų nesureikšminu ir neišaukštinu – pareigomis galima dalintis. Kaip bus, laikas parodys.
Kaip manote, ko šiai dienai organizacijai reikėtų, kad dar efektyviau dirbtumėte?
Iš esmės kaip ir nieko. Svarbiausia, kad žmonės labiau vertintų vienas kitą. Palinkėčiau mažiau negatyvo, pykčio, į viską žiūrėti pozityviau.
Dėkoju Jums už pokalbį.
Centro nuotr.
Centro nuotr.
Centro nuotr.
Centro nuotr.
Ž. Maniko nuotr.