„Geriau likti nesuprastai, nei meluoti ar veidmainiauti“, – sako Biržų krašto gidė Raimonda Kavolienė, kurios pagrindiniai gyvenimo varikliai: veiksmas, noras ne tik pačiai sužinoti, pažinti, pajusti bet ir visu tuo dalintis su biržiečiais ir Biržų krašto svečiais. Jūsų dėmesiui – pokalbis su Raimonda Kavoliene.
Papasakokite apie savo tėvų namus, vaikystę, šeimą. Kas labiausiai įsirėžė atmintyje?
Vaikystė man – vienas šilčiausių ir gražiausių prisiminimų. Gimiau ir užaugau kaime. Esu kaimo vaikas, kuo be galo džiaugiuosi ir didžiuojuosi. Prisiminimų skrynelėje: kiemas pilnas draugų, tėtis pastatęs žaidimų namelį su smėliu, kuriame žaisdavome visi kartu daugiabučio draugai. Po to tėtis ir supynes padarė, kad medžio šakų nežalotume. O kokios būdavo žiemos su rogučių traukiniais, slidinėjimais nuo kalniuko, sniego gniūžčių karais ir daugeliu kitų linksmybių. To šiandieniniai vaikai nei supranta, nei patiria. Tiesiog jiems dabar visko tiek daug: žaislų krūvos, mobilūs telefonai, kompiuteriai, bet nemanau, kad jie yra laimingesni nei buvome mes. Mes žaisdavome dideliame būryje vaikų, o dabar trise kartais nebemoka draugiškai kažko pasidalinti.
Savo vaikyste labai džiaugiuosi. O mano tėvai, kad ir neturėdami daug pinigų, visada stengdavosi duoti viską, kas geriausia. Visada tai vertinau ir dėkinga už parodytą supratimą, kad norint kažko, reikia įdėti ir šiek tiek pastangų bei savo rankomis tai užsitarnauti. Tad šiandien didžiuojuosi, kad viską, ką turiu, turiu tik savo didelio noro, užsispyrimo dėka.
Toliau skaitykite popierinėje arba elektroninėje laikraščio versijoje (PDF). Užsakyti galite http://www.birzietis.com/