Radijo mėgėjas, visam gyvenimui užburtas Morzės abėcėlės

Yra to­kie žmo­nės, ku­rie va­di­na­mi trum­pa­ban­gi­nin­kais. Tai ra­di­jo mė­gė­jai, ku­rie trum­po­sio­mis ra­di­jo ban­go­mis bend­rau­ja su vi­su pa­sau­liu. Mez­ga ra­di­jo ry­šius su ki­tais bend­ra­min­čiais ar tie­siog sė­di prie ra­di­jo im­tu­vų ir fik­suo­ja ki­tų ra­di­jo mė­gė­jų ry­šio sean­sus. Tai – sa­vi­tas spor­tas. Kai kam toks spor­tas ga­li at­ro­dy­ti nuo­bo­dus ar ne­sup­ran­ta­mas, o trum­pa­ban­gi­nin­kams šis po­mė­gis daž­nai tam­pa net sa­vo­tiš­ka pri­klau­so­my­be. Štai bir­žie­čio trum­pa­ban­gi­nin­ko Al­gir­doS­pi­riaus trum­po­sios ban­gos ne­pa­lei­džia nuo vai­kys­tės.

Dėl ra­di­jo ken­tė ply­ti­nės karš­tį

Al­gir­das Spi­rius, ku­riam da­bar še­šias­de­šimt dve­ji me­tai, ra­di­ju do­mė­jo­si nuo vai­kys­tės. Pa­gal sche­mas da­rė sa­va­dar­bius im­tu­vus, konst­ra­vo ki­to­kią ra­di­jo apa­ra­tū­rą. Drau­gas už­si­mi­nė: jo dė­dė tu­ri ra­di­jo apa­ra­tū­ros, ku­ria bend­rau­ja su vi­su pa­sau­liu. „Kai pa­ma­čiau, kaip tas dė­dė ra­di­jo ban­go­mis su­si­sie­kia su pa­sau­liu, man sei­lė iš­tį­so. Nors ne­mo­kė­jau Mor­zės abė­cė­lės, ta­čiau tas drau­go dė­dės pyp­sė­ji­mas prie ra­di­jo siųs­tu­vo ta­po pa­čia gra­žiau­sia mu­zi­ka. Už­si­ka­bi­nau vi­sam gy­ve­ni­mui”, – pri­si­mi­nė pa­šne­ko­vas. Ir sa­va­ran­kiš­kai tą Mor­zės abė­cė­lę iš­mo­ko. Ir ki­tas ra­di­jo tech­ni­kos gud­ry­bes per­pra­to. Vien tam, kad at­si­ver­tų ke­liai į ra­di­jo ban­gų ete­rį. To­dėl po ap­si­lan­ky­mo pas drau­go dė­dę, už­si­ma­nė, kad jam tė­vai nu­pirk­tų ka­riš­ką ra­di­jo im­tu­vą, ku­riuo ga­lė­tų klau­sy­tis pa­sau­lio trum­pų­jų ra­di­jo ban­gų sto­čių. „Tė­vas pa­sa­kė – už­si­dirbk, ir nu­si­pirk. Ta­da gy­ve­no­me Kur­šė­nuo­se, kur vei­kė ply­ti­nė. Nuė­jau ke­tu­rio­li­ka­me­tis per va­sa­ros ato­sto­gas dirb­ti į ply­ti­nę. Ža­lias ply­tas ve­žio­jau į kros­nį. Bu­vo la­bai karš­ta, bet už­si­dir­bau 160 rub­lių. Ir nu­si­pir­kau ra­di­jo im­tu­vą”, – pri­si­mi­nė pa­šne­ko­vas. Pa­sau­lio klau­sy­tis jau ga­lė­jo, ta­čiau pa­ts su pa­sau­liu bend­rau­ti dar ne­ga­lė­jo. Iki sva­jo­nės tu­rė­jo pra­bėg­ti ne vie­ne­ri me­tais.

Ku­rį lai­ką bu­vo tik trum­pa­ban­gi­nin­kų ra­di­jo ry­šių ste­bė­to­ju. Li­cen­ci­ją dirb­ti siųs­tu­vu iš na­mų ir sa­vą ra­di­jo šau­ki­nį ga­vo tik 1984 me­tais. Po­nas Al­gir­das spė­jo, jog taip il­gai ne­ga­vo li­cen­ci­jos dirb­ti su siųs­tu­vu to­dėl, kad jo ma­ma yra bu­vu­si iš­trem­ta į Si­bi­rą. So­vie­ti­niais lai­kais trum­pa­ban­gi­nin­kai bu­vo ati­džiai ste­bi­mi. Bu­vo lai­ko­tar­pis, kai bu­vo už­draus­ta už­megz­ti ra­di­jo ry­šį su Iz­rae­lio trum­pa­ban­gi­nin­kais. Mat Krem­lius dėl kaž­ko bu­vo su­si­py­kęs su Iz­rae­lio žy­dais. Da­bar ga­li­ma bend­rau­ti su vi­su pa­sau­liu, ta­čiau neiš­gir­si ra­di­jo šau­ki­nių iš Šiau­rės Ko­rė­jos, nes ten trum­pa­ban­gi­nin­kų veik­la už­draus­ta.

Po­mė­gis ir dar­bi­nė veik­la

Po­no Al­gir­do po­mė­gis ra­di­jo spor­tui tu­rė­jo ir tu­ri įta­kos vi­sam jo gy­ve­ni­mui. Kur­šė­nų pro­ftech­ni­nė­je mo­ky­ko­je iš­mo­ko elekt­ri­ko ama­to, ta­čiau ra­di­jo mė­gė­jo ho­bis nuo­lat ver­tė sa­va­ran­kiš­kai to­bu­lė­ti. Perp­ra­to ra­di­jo tech­ni­ką, vė­liau – kom­piu­te­rius, taip nuo elekt­ri­ko sa­va­ran­kiš­kai užau­go iki šių die­nų au­to­ma­ti­kos įren­gi­nių de­rin­to­jo.

Ra­di­jo mė­gė­jo po­mė­gis Al­gir­dui už­tik­ri­no ir ga­na leng­vą tar­nys­tę so­vie­ti­nė­je ar­mi­jo­je. Pus­me­tį pa­si­mo­kė ser­žan­tų kur­suo­se. Po jų pu­sant­rų me­tų To­li­muo­siuo­se Ry­tuo­se vie­no ka­ri­nio da­li­nio šta­be sė­dė­jo su au­si­nė­mis ir lau­kė pra­ne­ši­mų, per­duo­da­mų Mor­zės abė­cė­lę. Atei­da­vo šif­ruo­ti pra­ne­ši­mai. Juos rei­kė­da­vo už­ra­šy­ti ir ne­šti šif­ruo­to­jui. „Nuo­bo­di bu­vo tar­nys­tė, nes tų pra­ne­ši­mų ete­riu atei­da­vo kar­tais vos vie­nas per mė­ne­sį ar vie­nas per sa­vai­tę”, – pri­si­mi­nė pa­šne­ko­vas. Ta­čiau pa­si­trauk­ti iš po­sto ne­bu­vo ga­li­ma. To­dėl Al­gir­das pail­gi­no au­si­nių lai­dą, kad su au­si­nė­mis ga­lė­tų nuei­ti iki tua­le­to. Ta­čiau va­do­vy­bė kar­tą Al­gir­dą už­ti­ko tua­le­te, taip tar­nau­jan­tį So­vie­tų Są­jun­gai, ir au­si­nių lai­dą vėl ke­liais met­rais su­trum­pi­no. Vėl prie nuo­bo­daus po­sto pri­ri­šo.

Ta­čiau smal­su­mas, no­ras to­bu­lė­ti po­ną Al­gir­dą ly­di vi­są gy­ve­ni­mą. Su elekt­ros įren­gi­niais dir­bo Bir­žų na­fo­tie­ky­je, Me­dei­kių pie­ni­nės ce­che. Da­bar au­to­ma­ti­kos įren­gi­nius re­mon­tuo­ja, de­ri­na ir to­bu­li­na di­džiau­sio­je ra­jo­no alaus da­ryk­lo­je. Vi­sur rei­kia ži­nių, su­ma­nu­mo. Ta­čiau Al­gir­dui la­biau­siai rū­pi, kaip pa­to­bu­lin­ti sa­vo ra­di­jo an­te­nas, apa­ra­tū­rą. Žmo­gus tar­si ap­sės­tas ra­di­jo ban­gų. Tik pa­suk kal­bą apie an­te­nas, ra­di­jo ban­gas, gau­si daug ži­nių apie ra­di­jo daž­nius, siųs­tu­vų mo­du­lia­ci­jas, ra­di­jo ban­gas…

Ke­lios ra­di­jo ban­gų rū­šys

Kar­tais ne­su­si­mąs­to­me, ko­dėl gir­di­me ra­di­ją, ma­to­me te­le­vi­zi­ją, kal­ba­mės mo­bi­liai­siais te­le­fo­nais. Šie da­ly­kai tar­si yra sa­vai­me. Kaip oras, Sau­lė, Mė­nu­lis, žvaigž­dės… Iš tik­rų­jų ra­di­jo ban­gos – žmo­gaus kū­ri­nys. Ra­di­jo ban­gos – fi­zi­ki­nis reiš­ki­nys, ku­rių dė­ka gir­di­me gar­sus iš vi­sos pla­ne­tos. Že­mė­je sklin­dan­čių ra­di­jo ban­gų bū­na įvai­rių. Il­go­sios ban­gos ga­li siek­ti iki 1000 km. Jos gir­di­mos net po van­de­niu. Ki­tos, trum­pes­nės, yra vi­du­ti­nio il­gu­mo ban­gos. Jo­mis 1926 me­tais bu­vo pra­dė­tas trans­liuo­ti Lie­tu­vos ra­di­jas. Šian­dien dau­gu­ma pro­fe­sio­na­lių ra­di­jo sto­čių šio­mis ban­go­mis ne­si­nau­do­ja, nes jos jaut­rios įvai­riems pra­mo­ni­niams trik­džiams, o siųs­tu­vus iš­lai­ky­ti bran­gu. Da­bar pro­fe­sio­na­lios ra­di­jo sto­tys pro­gra­mas trans­liuo­ja ult­rat­rum­po­sio­mis, ar­ba FM, ban­go­mis.

Ra­di­jo mė­gė­jai – žmo­nės, ku­rie tie­siog iš sa­vo na­mų kal­ba ar te­leg­ra­fu su­si­sie­kia ra­di­jo ete­ry­je – gau­do dar ki­tas – trum­pą­sias ban­gas. To­dėl jie va­di­na­mi trum­pa­ban­gi­nin­kais. Šios ban­gos pa­čios ne­pas­to­viau­sios iš vi­sų – sig­na­las ga­li nu­trūk­ti bet ka­da ar­ba im­ti ir ap­lėk­ti že­mės ru­tu­lį. Po­nas Al­gir­das sa­kė pir­mą kar­tą nu­ste­bo, kai iš­gir­do, jog jo siųs­tas sig­na­las ai­du ap­skrie­jo vi­są že­mės ru­tu­lį ir pa­ts sa­ve ete­ry­je iš­gir­do. Nuo to­kio trum­pų­jų ban­gų el­ge­sio ra­di­jo spor­ti­nin­kams tik įdo­miau.

An­te­nos ma­to vi­są pa­sau­lį

Ka­dan­gi trum­po­sios ban­gos įno­rin­gos, to­dėl įdo­mu pa­si­dai­ry­ti po po­no Al­gir­do so­dy­bą, ku­rio­je net į tris­de­šim­ties met­rų aukš­tį iš­ki­lę su­dė­tin­gi ke­lių an­te­nų stie­bai. Ant stie­bų net sep­ty­nios kryp­ti­nės an­te­nos, ku­rias iš na­mų apa­ra­ti­nės pa­gal rei­ka­lą ga­li­ma pa­suk­ti ir nu­kreip­ti į vie­ną ar ki­tą pa­sau­lio pu­sę. An­te­nos nė­ra pi­gus da­ly­kas. Joms rei­kė­jo lai­dų, me­ta­lo, ka­be­lių. Va­di­na­si, ne­ma­žai ka­pi­ta­lo. Po­nas Al­gir­das pri­si­pa­ži­no, jog sta­tant vie­ną ar ki­tą an­te­ną te­ko im­ti pa­sko­lą ir no­ri­mą įren­gi­nį pa­si­sta­ty­ti. Pas­kui sko­lą iš al­gos grą­žin­ti. Bet tik taip pa­si­da­rai gei­džia­mą daik­tą. Trum­pa­ban­gi­nin­kų spor­tas rei­ka­lau­ja bran­gių in­ves­ti­ci­jų. „Jei­gu žais­čiau šaš­kė­mis, tai už tuos pi­ni­gus, ku­riuos iš­lei­dau an­te­noms ir ra­di­jo apa­ra­tū­rai, se­niai bū­čiau auk­si­nes šaš­kes nu­si­pir­kęs”, – juo­kia­si Al­gir­das ir gi­ria­si, kad su to­bu­les­nė­mis an­te­no­mis ga­li ge­riau pa­si­ro­dy­ti trum­pa­ban­gi­nin­kų var­žy­bo­se. Pa­vyks­ta per trum­pą lai­ką už­megz­ti dau­giau ra­di­jo ry­šių. Trum­pa­ban­gi­nin­kas spor­ti­nin­kas Al­gir­das pa­si­gi­ria, jog ra­di­jo var­žy­bo­se pa­si­ro­do ne­blo­gai. Kai su­su­muo­ja­mi var­žy­bų re­zul­ta­tai, bū­na, jog pa­ten­ka į ge­riau­sių pa­sau­lio trum­pa­ban­gi­nin­kų spor­ti­nin­kų de­šim­tu­ką ar net pen­ke­tu­ką. „Kai kas klau­sia, kiek aš už tai pi­ni­gų gau­nu? Pi­ni­gų ne­gau­nu, tik įvai­rių pri­zų, dip­lo­mų”, – ir ne­su­ka gal­vos, dėl iš­lai­dų rei­ka­lau­jan­čio, pa­ja­mų ne­duo­dan­čio po­mė­gio. Juk ir ki­ti, ko­kios nors aist­ros ap­sės­ti žmo­nės pa­na­šiai el­gia­si. Me­džio­to­jai per­ka bran­gius šau­tu­vus ir me­džio­ja, nors pil­nos par­duo­tu­vės mė­sos. Ar­ba su­si­ren­ka spor­ti­nin­kai ir šau­do į tai­ki­nius iš lan­kų, tar­si dar pa­ra­kas ne­bū­tų iš­ras­tas… To­dėl ir šiais lai­kais gy­vuo­ja trum­pa­ban­gi­nin­kų spor­tas. Nors da­bar ga­li­ma su vi­su pa­sau­liu bend­rau­ti in­ter­ne­tu – skai­pu, me­sen­dže­riu…

Per­si­kė­lė į lūš­ne­lę

Al­gir­das nė­ra vie­ni­šas trum­pa­ban­gi­nin­kas nei pa­sau­ly­je, nei Lie­tu­vo­je. Lie­tu­vo­je yra apie 800 li­cen­ci­jas tu­rin­čių trum­pa­ban­gi­nin­kų. Bir­žuo­se gy­ve­na trum­pa­ban­gi­nin­kas pa­sau­lio čem­pio­nas Ge­di­mi­nas Lu­čins­kas, ku­ris ne kar­tą Agir­dui yra pa­ta­ri­mais pa­dė­jęs. Su­si­tin­ka ir pa­bend­rau­ja su ki­tu trum­pa­ban­gi­nin­ku bir­žie­čiu Al­gi­man­tu Va­ria­ko­ju… Tad yra su kuo ne tik Lie­tu­vo­je ar pa­sau­ly­je, bet ir Bir­žuo­se pa­si­tar­ti ra­di­jo apa­ra­tū­ros, ra­di­jo spor­to klau­si­mais.

Li­cen­ci­jas dirb­ti trum­pų­jų ra­di­jo ban­gų dia­pa­zo­ne bei sa­vus ra­di­jo šau­ki­nius tu­ri po­no Al­gir­do žmo­na Alek­san­da ir duk­tė Skir­man­tė. Tiek žmo­na, tiek duk­tė šiuo spor­tu bu­vo už­si­krė­tu­sios Al­gir­do dė­ka. Abi mo­te­rys da­ly­vau­da­vo var­žy­bo­se. Žmo­na dau­giau dir­bo ne te­leg­ra­fu, o mik­ro­fo­nu. Al­gir­dui la­biau prie šir­dies ry­šys te­leg­ra­fu Mor­zės abė­cė­le. Nors dir­ba ir mik­ro­fo­nu. Juo­kau­ja, jog mo­ka ke­tu­rias kal­bas: ru­sų, ang­lų, lie­tu­vių ir že­mai­čių… Duk­tė Skir­man­tė ra­di­jo spor­te bu­vo pa­sie­ku­si ne­blo­gų lai­mė­ji­mų. Ta­čiau da­bar au­gi­na vai­ku­čius – nė­ra ka­da už­siim­ti ra­di­jo spor­tu. Žmo­na so­dy­bo­je au­gi­na gė­les ir dar­žo­ves. Mat žem­dir­biš­kai veik­lai at­si­ra­do dau­giau ga­li­my­bių, kai šei­ma prieš sep­ty­nio­li­ka me­tų iš­si­kė­lė iš Me­dei­kių dau­gia­bu­čio na­mo ir ap­si­gy­ve­no ato­kio­je so­dy­bo­je ne­to­li Bir­žų. Iš­si­kė­lė iš Me­dei­kių to­dėl, kad rei­kė­jo skly­po prie na­mų, kur bū­tų ga­li­ma an­te­nas pa­si­sta­ty­ti. To­dėl bu­tą su pa­to­gu­mais iš­kei­tė į lūš­ne­lę, ap­kal­tą to­liu. Tą lūš­ne­lę, kad jo­je bū­tų ga­li­ma gy­ven­ti, rei­kė­jo smar­kiai re­mon­tuo­ti. Te­ko pa­varg­ti, bet da­bar jau ir na­me gy­ven­ti ga­li­ma, ir kie­me an­te­nos po pa­sau­lį žval­go­si.

Apie var­žy­bas

Po­nas Al­gir­das sa­ko, jog su bend­ra­min­čiais il­gai ga­li kal­bė­tis apie an­te­nas ir ra­di­jo apa­ra­tū­rą. Tos kal­bos ir­gi tam, kad kuo ge­riau bū­tų ga­li­ma pa­si­ro­dy­ti var­žy­bo­se. Vis­kas dėl var­žy­bų. O var­žy­bos vyks­ta vos ne kiek­vie­ną sa­vait­ga­lį. Bū­na, jog trun­ka net 24 va­lan­das be per­trau­kos. Prieš var­žy­bas Al­gir­das sa­vo an­te­nas nu­sta­to no­ri­mo­mis kryp­ti­mis. Kad var­žy­bų me­tų ne­rei­kė­tų jų su­kio­ti ir gaiš­ti lai­ko. Ma­to sa­vo ra­di­jo apa­ra­ti­nė­je, ku­ri an­te­na ko­kiu azi­mu­tu pa­suk­ta. Į Ry­tus, Piet­va­ka­rius, Va­ka­rus ar dar kur… Kryp­ti­nės an­te­nos ap­žvel­gia vos ne vi­są pa­sau­lį. Gau­do­mi ra­di­jo sig­na­lai iš ten, kur yra dau­giau­sia trum­pa­ban­gi­nin­kų sto­čių. O jų dau­giau­sia: JAV, Ru­si­jo­je, Ja­po­ni­jo­je. Vo­kie­ti­jo­je, Ita­li­jo­je, Šve­di­jo­je… Ir gau­do. Bū­na, jog sto­vi ban­gų dia­pa­zo­ne Al­gir­das ir šau­kia: aš LY3B, kas ma­ne gir­di­te – at­si­liep­ki­te! Už­mez­gus ir pa­tvir­ti­nus ry­šį, vėl šau­ki, ir lau­ki ki­to… Ga­li­ma ir ne­sto­vė­ti vie­to­je, o nar­šy­ti dia­pa­zo­ne. Ieš­ko­ti ki­tų dir­ban­čių sto­čių… Su­ki ra­di­jo sto­te­lės ran­ke­nė­lę… Ran­di ke­lis pyp­sin­čius. At­si­lie­pi vie­nam, ki­tam… Kuo grei­čiau ieš­kai vėl ki­to ko­res­pon­den­to… Kom­piu­te­ris vi­sus už­megz­tus ry­šius re­gist­ruo­ja, per­spė­ja, jei­gu ban­dai at­si­liep­ti tam, su ku­riuo jau ry­šį tu­rė­jai… Po var­žy­bų ra­šai ra­por­tą – ata­skai­tą apie vi­sus už­megz­tus ry­šius, ku­rių per var­žy­bas bū­na ge­ro­kai dau­giau kaip tūks­tan­tis… Da­bar kom­piu­te­ris vis­ką su­ra­šo, o anks­tes­niais me­tais tek­da­vo ata­skai­tą pieš­tu­ku ra­šy­ti. Kuo dau­giau už­megz­tų ir var­žy­bų or­ga­ni­za­to­rių pa­tvir­tin­tų ry­šių, tuo dau­giau taš­kų, tuo aukš­tes­nė užim­ta var­žy­bo­se vie­ta.

Po­nas Al­gir­das or­ga­ni­zuo­tas ra­di­jo spor­ti­nin­kas – pri­klau­so Lie­tu­vos ra­di­jo mė­gė­jų drau­gi­jai ir Lie­tu­vos ra­di­jo spor­to fe­de­ra­ci­jai. Mo­ka na­rio mo­kes­čius. Ap­gai­les­tau­ja, jog trum­pa­ban­gi­nin­kų mė­gė­jų ma­žė­ja. Mat su­nai­kin­ti anks­čiau mo­kyk­lo­se vei­kę ra­di­jo mė­gė­jų bū­re­liai. Toks ra­di­jo mė­gė­jų bū­re­lis, ku­ria­me vai­kus ra­di­jo spor­to mo­kė Al­gir­das, kaž­ka­da vei­kė ir Me­dei­kių mo­kyk­lo­je.

Da­bar trum­pa­ban­gi­nin­kų ma­žė­ja, šį spor­tą pa­vei­kė glo­ba­li kom­piu­te­ri­za­ci­ja. Ta­čiau trum­pa­ban­gi­nin­kai ve­te­ra­nai ne­pa­si­duo­da. Po­no Al­gir­do gal­vo­je yra nau­jų su­ma­ny­mų, kaip pa­to­bu­lin­ti apa­ra­tū­rą, kad pa­siek­tų šia­me spor­te dar ge­res­nių re­zul­ta­tų.