Biržų rajono gyventojas, kurį pavadinkime Mantu, dėkingas probacijos pareigūnėms, kad padėjo jam sustoti, kai nusikaltimų ir alkoholio liūnas buvo beskandinantis... „Aš vėl jaučiu, kad gyvenu“,- šiandien sako vyras.
Ritosi bedugnėn be stabdžių
„Iš tiesų aš jaučiu dėkingumą probacijos pareigūnėms. Ypač Editai (Edita Aleksiūnienė, aut. past.). Su ja visada galima pasikalbėti ir vienąkart po tokių pasikalbėjimų susimąsčiau – ką aš darau? Ir štai – jau dveji metai esu blaivus. Tiesą sakant, įpratau gyventi blaivus ir nebenoriu vėl grįžti ten, kur buvau“,- prisipažino Mantas.
Vyras sakė didžiausi jo „nusidėjimai“ – muštynės, chuliganizmas. Siautėti pradėdavo būdamas neblaivus. „Dabar, kai šviesia galva į viską žiūriu, tai galvoju – kokio velnio man reikėdavo kažkur veltis? Bet kai prisigeri, argi apie tai galvoji? Tuomet jautiesi labai „kietas“, galintis išspręsti bet kokias problemas ir žinoma, kumščiais. Na ir tokie „festivaliai“ dažniausiai baigdavosi pagal vienodą scenarijų – atvažiuodavo policija, mane sulaikydavo, paskui teismas ir bausmė“,- neslėpė Mantas. Vyras pripažino, kad ne kartą, būdamas neblaivus, yra pasipriešinęs ir policijos pareigūnams. Ir dėl tokio savo poelgio tikino tikrai nesididžiuoja.
„Aš girtuokliauti pradėjau jau suaugęs, maždaug 20-ies metų. Po darbų grįžęs namo vis prašydavau mamos, kad iš miesto parvežtų alaus. Taip viskas ir prasidėjo. Paskui nusiritau iki to, kad girtuoklystės tęsdavosi ne tik po kelias paras, bet net kelias savaites“,- pasakojo Mantas. Žinoma, prie to prisidėjo ir nauji „draugai“. Jis prisimena, kad kai gerdavo, jam nebūdavo gėda eiti per visą kaimą, prisiskolinti pinigų tik tam, kad galėtų prisigerti. O kai išsiblaivydavo, kone visą uždirbtą atlyginimą turėdavo atiduoti žmonėms, kuriems buvo skolingas. Dėl girtuokliavimo buvo ne kartą praradęs darbą.
Toliau skaitykite popierinėje arba elektroninėje laikraščio versijoje (PDF). Užsakyti galite http://www.birzietis.com/