Pradžiugins širdį

Re­gi­nos VAI­ČE­KO­NIE­NĖS nuo­tr.
Er­mi­na Če­pie­nė ir jos at­vi­ru­kai.
Bir­žie­tė Er­mi­na Če­pie­nė spal­vo­mis ir žo­džiais tie­sia til­tus į žmo­nes. Kai tik pa­si­lei­džia per bib­lio­te­kas bė­gom jos at­vi­ru­kų pa­ro­dos, tai jų ir ne­be su­vai­ky­si. Šil­ti at­si­lie­pi­mai iš įvai­rių kam­pe­lių sku­bi­no šį su­si­ti­ki­mą.

Su­si­ti­ko­me. Er­mi­na Če­pie­nė šyp­so­si. Jos plau­kai pa­lai­di, li­gi pe­čių, su si­dab­ro gi­ja.

– Ma­no gy­ve­ni­mas iš­ma­tuo­tas rug­sė­jais. Jaus­min­ga. Vi­siems vis­ką at­lei­džiu. Šir­dį rei­kia gy­dy­ti šir­di­mi. Už­gau­ti, įžeis­ti žmo­gų la­bai leng­va, – kal­ba bir­žie­tė. Ji – bu­vu­si dai­lės mo­ky­to­ja. Užau­gi­nu­si sū­nų. Be­si­džiau­gian­ti anū­ke Grė­te. Jau naš­lė.

Iria­mės į jos kū­ry­bos pla­tu­mas. Žo­džiais ir spal­vo­mis. Į pa­čią gel­mę.

– No­riu, kad žmo­nės ma­no ei­les, vaiz­de­lius per­skai­ty­tų, at­vi­ru­kus pa­ma­ty­tų, pa­si­džiaug­tų. Sa­vo at­vi­ru­kų ne­par­da­vi­nė­ju. Iš­do­va­no­ju, – už­si­me­na pa­šne­ko­vė apie sa­vo at­vi­ru­kus.

Tie, ku­rie iš­ke­lia­vo iš kū­rė­jos ran­kų, at­gal jau ne­be su­grįš. Gal ir ge­rai. Ten­ka vis at­si­nau­jin­ti. Ieš­ko­ti nau­jų po­tė­pių ir vis au­gin­ti ta­len­tą. At­vi­ru­kų aky­se – spal­vos, de­gan­čios ir gęs­tan­čios, įvai­riau­si mo­ty­vai, sim­bo­liai. Ne­si­kar­to­jan­tys. Gy­vy­bė tuš­čia­me bal­to po­pie­riaus la­pe už­gims­ta ne­mi­go nak­ty ir lie­ja­si lais­vai, iš akies, be jo­kio pieš­tu­ko, li­niuo­tės ar trin­tu­ko. Į pei­za­žo kon­tū­rus įsi­ter­pia kar­py­to­jos įgū­džiai ir jau sun­ku nu­spė­ti at­vi­ru­kas iš po­pie­riaus ar iš plunks­nų... Vie­ną to­kį gė­lė­tą var­tau ran­ko­se. Leng­vu­tis. Ro­dos tuoj pa­ts pa­kils ir nu­skris kaip pū­kas... Au­to­rė iro­ni­zuo­ja: vis­ko ga­li bū­ti. Juk jos pa­var­dė Čia pie­nė...

Daug kas ap­si­gau­na, ne­ti­ki, kad iš po­pie­riaus. Čiu­pi­nė­ja, kad įsi­ti­kin­tų.

– Gy­džiau­si li­go­ni­nė­je. Pa­la­tos mo­te­rys už­ma­tė ir ne­no­rė­jo su­tik­ti – kaip ne iš plunks­nų? Iš ma­žų plunks­ne­lių... – pri­si­me­na Če­pie­nė.

Pa­čiu­pi­nė­jo, iš­ty­ri­nė­jo ir nu­spren­dė: žirk­lės ki­to­kios, taip kruopš­čiai iš­kar­py­ta. Er­mi­nos žirk­lės – pa­pras­tos. Jos darbš­tu­mas – iš­skir­ti­nis.

– Dar­bo yra, kol dai­liai iš­kar­pau, su­kli­juo­ju, – pri­si­pa­žįs­ta at­vi­ru­kų kū­rė­ja.

Ir ne­sle­pia: ji reik­li. Ne vi­si kū­ri­niai jai įtin­ka. Ne­pak­lus­nius su­nai­ki­na. At­vi­ru­kas jai tu­ri bū­ti rink­ti­nis. Juk iš­lei­džia kiek­vie­ną į žmo­nes su vil­ti­mi: "Gal pra­džiu­gins šir­dį?"

– Man ne­pa­tin­ka, o ki­tam tin­ka. Tik už­ma­to, kad pa­ver­siu dar­bą šiukš­lė­mis, ir pra­šo: už­ra­šyk man ir pa­do­va­nok. Taip ir iš­gelbs­ti pa­smerk­tą­jį, – pa­sa­ko­ja Če­pie­nė. Dar pri­du­ria: – Man gra­žu, kas na­tū­ra­lu ir tik­ra. Pa­veiks­las man tu­ri bū­ti gy­vas. Ne­si­ti­kė­jau, kad po skau­džios vy­ro ne­tek­ties at­si­tie­siu kū­ry­bai. Di­džiau­sias ma­no įkvė­pė­jas – pa­ne­vė­žie­tis pusb­ro­lis Emi­lis Val­kiū­nas. Pro­zi­nin­kas, kny­gos au­to­rius, me­niš­kos sie­los gi­mi­nai­tis drą­si­no: ne­nus­tumk at­vi­ru­kų į šo­ną, neuž­mesk į už­marš­tį, – pri­si­me­na Er­mi­na Če­pie­nė.

Ji pa­klau­sė pa­ta­ri­mo. Kū­rė. Pa­čiu lai­ku už­su­ko pas bir­žie­tę Er­mi­ną į sve­čius va­bal­nin­kie­tė jau­nys­tės die­nų bi­čiu­lė. Pa­ro­dė at­vi­ru­kus bi­čiu­lei Er­mi­na ir bi­čiu­lė nu­ste­bo, ko­dėl ši to­kias gro­žy­bes už­slė­pu­si nuo žmo­nių?

– Dir­bu sau, tau, – pa­si­tei­si­nu­si Er­mi­na.

Švie­suo­lė va­bal­nin­kie­tė at­ve­dė E. Če­pie­nės pa­ro­dą į Va­bal­nin­ką. Nau­jie­na pa­si­da­li­no su va­bal­nin­kie­te mu­zie­jaus ve­dė­ja Vi­da Sku­jie­ne. Bir­žų kraš­to per­liu­kų rin­kė­ja Vi­da pa­skam­bi­no Er­mi­nai Če­pie­nei, įsi­pra­šė į sve­čius, ir iš­si­ve­žė 80 at­vi­ru­kų. Ir su­ren­gė mu­zie­ju­je pa­ro­dą "Žie­mos gė­lės". Į pa­ro­dos ati­da­ry­mą pa­si­kvie­tė pa­čią au­to­rę. Au­to­rė pri­sta­tė sa­vo kū­ry­bą.

Ži­nia apie ta­len­tin­gą bir­žie­tę at­vi­ru­kų kū­rė­ją pa­sie­kė Pa­ro­vė­ją, pa­skli­do į Kvet­kus. Vie­šė­jo Er­mi­nos Če­pie­nės at­vi­ru­kų pa­ro­dos Kra­tiš­kiuo­se. Iš Kra­tiš­kių – į Nau­sė­džius, iš Nau­sė­džių – į Ang­li­nin­kus, Kup­re­liš­kį...

– At­vi­ru­kų dė­ka at­gy­ja se­nos ir mez­ga­si nau­jos pa­žin­tys, – džiau­gia­si su­si­ti­ki­mais Er­mi­na Če­pie­nė.

Vie­nur at­vi­ru­kų pa­ro­da ją su­ve­dė su se­niai ma­ty­tais vai­kys­tės die­nų drau­gais, ki­tur su bu­vu­siais moks­lei­viais. Ne­se­niai Er­mi­nos Če­pie­nės pa­ro­da vie­šė­jo Kra­tiš­kiuo­se. Ten ji su­si­ti­ko su sa­vo bu­vu­sios ko­le­gės, mo­ky­to­jos Bro­nės Garš­vie­nės duk­ra, ir­gi mo­ky­to­ja, Ne­rin­ga Ši­mo­nie­ne.

– Kra­tiš­kiuo­se ve­džiau ir pa­mo­kė­lę. Su džiaugs­mu po dau­ge­lio me­tų per­trau­kos sku­bė­jau į su­si­ti­ki­mą su vai­kais, – pri­si­me­na bu­vu­si mo­ky­to­ja.

Ir da­li­na­si lai­mės aki­mir­ko­mis. Vai­ku­čiai – smal­sūs, nuo­šir­dūs, dė­me­sin­gi. Kal­bos su­ko­si apie gy­ve­ni­mo me­tus ir spal­vas.

–– Klau­si­nė­jau jų ko­kia ku­riam gra­žiau­sia spal­va? Vie­ni at­sa­kė – bal­ta. Jiems aiš­ki­nau: tai jū­sų vai­kys­tė. Ty­ra, šva­ri. Gy­ve­ni­mas bėgs, me­tų dau­gės ir dau­gės, spal­vos kei­sis. Ki­ti vai­kai rin­ko­si mė­ly­ną spal­vą. Su­ti­kau: ji ir­gi gra­ži: dan­gus, jū­ra, akys – mė­ly­nos spal­vos. Kaž­kas pa­ste­bė­jo: "Ir jū­sų, mo­ky­to­ja, akys mė­ly­nos, – šyp­so­si E. Če­pie­nė.

Mo­ki­nu­kai ir­gi ban­dė kur­ti at­vi­ru­kus. Nu­si­mi­nė, kai ne­pa­vy­ko. Mo­ky­to­ja pa­guo­dė: tu­rė­ki­te kant­ry­bės. Toks gy­ve­ni­mas. Ne­si­gau­na iš kar­to. Ban­dai, ban­dai...

Vai­ku­čiai Er­mi­nai Če­pie­nei vis­ko pri­lin­kė­jo. O vie­nas ber­niu­kas vieš­nią mo­ky­to­ją net pa­bu­čia­vo į skruos­tą.

Kū­ry­ba, pa­sak Če­pie­nės, kaip ir gy­ve­ni­mas neat­sie­ja­mas nuo mei­lės. Ji pa­si­džiau­gė: sau­gi, nes ži­no, kad bet ka­da jos bran­gie­ji iš­ties pa­gal­bos ran­ką: sū­nus Dai­nius ir jo šei­ma, bro­lis, bro­lie­nės, pusb­ro­lis...

Sup­ra­tau: Er­mi­na Če­pie­nė – iš tų my­lin­čių, kū­ry­biš­kų mo­ky­to­jų, dos­niai sa­vo gy­ve­ni­mą ir ta­len­tą da­li­ju­sių sa­vo mo­ki­niams, Pas­va­lio ir Bir­žų ra­jo­no mo­kyk­lų – Bū­gi­nių, "At­ža­ly­no" moks­lei­viams. Dai­lės mo­ky­to­ja Er­mi­na Če­pie­nė kū­rė sten­dus, šven­ti­nes kom­po­zi­ci­jas, pa­dė­kos raš­tus, kau­kes kar­na­va­lams. Bran­gių do­va­nų jai ne­rei­kia. Jos džiaugs­mas – ma­lo­nios smulk­me­nos.

Anais mo­kyk­li­niais me­tais "At­ža­ly­no" lai­kais nau­ja­me­ti­nei va­ka­ro­nei jos auk­lė­ti­nių tė­ve­liai pri­kar­pė iš po­pie­riaus snai­gių, iš­puo­šė ne­ti­kė­tai kla­sę. Ant kiek­vie­nos snai­gės my­li­mai mo­ky­to­jai už­ra­šė po lin­kė­ji­mą. Ši­tiek me­tų praė­jo, o snai­gės dar neiš­tir­pu­sios at­min­ty. Ir lin­kė­ji­mai pil­do­si.

 

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.