Po keistų kalbų… išmetėme televizorių

Da­bar ma­din­ga gir­tis, jog žmo­gus ne­tu­ri ir ne­žiū­ri te­le­vi­zo­riaus

Toks pi­lie­tis ga­li ne­trum­pą kal­bą apie te­le­vi­zi­jų ža­lą pa­sa­ky­ti. Ir sa­ko: te­le­vi­zi­jos bu­ki­na, ki­ša į gal­vas ne­rei­ka­lin­gas ži­nias, ro­do daug smur­to, per­ša pirk­ti vais­tus, mais­to pa­pil­dus, ry­ja lai­ką, trum­pi­na gy­ve­ni­mą… Ne­pa­si­gin­čy­si. Jei­gu pra­dė­si gin­čy­tis, pri­durs, jog te­le­vi­zi­ja ypač ža­lo­ja vai­kus. Kai vai­kai ne­si­trau­kia nuo te­le­vi­zo­riaus, jie tam­pa ag­re­sy­vūs, pra­stai mo­ko­si, įsi­tai­so ne­mi­gą, priau­ga ne­rei­ka­lin­go svo­rio ar­ba ne­ten­ka ape­ti­to… Ki­taip sa­kant, te­le­vi­zo­rius – blo­gas iš­ra­di­mas. Ban­dai ap­gin­ti te­le­vi­zo­rių ir te­le­vi­zi­jas: ga­li­ma pa­ma­ty­ti moks­lo pa­žin­ti­nių lai­dų, pa­si­mo­ky­ti bend­ra­vi­mo, tie­sos, drau­gys­tės, pa­gal­bos ki­tam… At­sa­ko: tai­gi vi­sa tai yra ir kom­piu­te­ry­je, ir iš­ma­nia­ja­me te­le­fo­ne! Tad te­le­vi­zo­rių ga­li­ma drą­siai iš­mes­ti! Ir gir­tis, jog te­le­vi­zo­riaus ne­žiū­ri! Bū­si ma­din­gas. Jau aiš­kiau.

Ta­čiau ne ma­žiau, o gal dau­giau akims ir pro­tui ken­kia kom­piu­te­riai bei iš­ma­nie­ji te­le­fo­nai?! Ken­kia, bet ki­taip gy­ven­ti nei­šei­na. Jei­gu ne­bū­si feis­bu­ke, nie­kas ne­ži­nos, kad esi šia­me pa­sau­ly­je. Bai­gia­me priei­ti prie bend­ros iš­va­dos, jog te­le­vi­zo­rius ga­li­ma iš­mes­ti. O kom­piu­te­rius ir te­le­fo­nus kol kas rei­kia pa­si­lik­ti. Ta­da į gal­vą šau­na klau­si­mas: ko­dėl žmo­nės skren­da per van­de­ny­nus į to­li­mus kraš­tus ir iš ten par­si­ve­ža šim­tus mė­gė­jiš­kų nuo­trau­kų, ku­rias su­grį­žus bū­ti­nai rei­kia pa­ro­dy­ti gi­mi­nėms ir drau­gams? Kai tuo pat me­tu ga­li­ma kom­piu­te­ry­je pa­ma­ty­ti daug ge­res­nių tų pa­čių vie­tų nuo­trau­kų, ku­rias pa­da­rė pro­fe­sio­na­lai. Ne­gi tam, jog vi­siems ap­lin­ki­niams įro­dy­tum, kad tik­rai bu­vai iš­va­žia­vęs ir ne­žiū­rė­jai te­le­vi­zo­riaus?! Gal ši­taip ke­liau­to­jai ban­do bent trum­pam at­si­kra­ty­ti pri­klau­so­my­bės nuo te­le­vi­zo­riaus? O gal vis­kas ki­taip? Juk žmo­nės ei­na pa­veiks­lų žiū­rė­ti į mu­zie­jus, nors dau­ge­lį pa­veiks­lų ga­li­ma pa­ma­ty­ti me­no al­bu­muo­se, o da­bar – ir kom­piu­te­riuo­se.

Apsk­ri­tai, pa­sau­ly­je daug keis­tų da­ly­kų. Juk ko­kio nors gar­saus praei­ties me­ni­nin­ko nu­ta­py­tas pa­veiks­las auk­cio­ne par­duo­da­mas už šim­tą mi­li­jo­nų do­le­rių, o to pa­ties pa­veiks­lo, nė kiek ne pra­stes­nę ko­pi­ją ga­li­ma nu­pirk­ti už 100 do­le­rių. Priei­na­me prie iš­va­dos, jog yra skir­tu­mas tarp elekt­ro­ni­nė­je erd­vė­je ro­do­mo re­por­ta­žo apie pa­si­vaikš­čio­ji­mą po ber­žy­ną ir tik­ro pa­si­vaikš­čio­ji­mo po pa­na­šų tik­rą ber­žy­ną. Po to­kių svars­ty­mų be­veik priė­jo­me prie iš­va­dos, kad vi­si elekt­ro­ni­niai įren­gi­niai ken­kia žmo­nių pro­tui ir kū­nui. Pra­džiai nu­ve­žė­me ir pa­ke­lė­je ant ak­mens pa­dė­jo­me vie­ną te­le­vi­zo­rių. Ste­bė­si­me, ar kas nors jį paims? Jei­gu paims, priei­si­me prie iš­va­dos, jog ne gan­dai, o tei­sy­bė, kad yra žmo­nių, ku­rie ne­žiū­ri te­le­vi­zi­jų, nes ne­tu­ri te­le­vi­zo­riaus. Da­bar tu­rės – te­le­vi­zi­jas žiū­rės. Kas iš to? Nie­ko. Šie pils­ty­mai iš tuš­čio į kiau­rą pa­ra­šy­ti kom­piu­te­riu. Tai įro­dy­mas, kad kom­piu­te­rio kol kas neiš­me­tė­me. Gal be rei­ka­lo: ir pa­tys su­gai­šo­me, ir skai­ty­to­jus su­gai­ši­no­me. Už tai at­si­pra­šo­me! Ki­tą kar­tą ant ak­mens gal jau ir kom­piu­te­rį ra­si­te.