Šitaip kunigą kanauninką Petrą Budriūną pavadino buvęs Panevėžio vyskupas Jonas Kauneckas. Kaip toliau matysime – ne veltui.
Tėvų namuose
Gimė Petras Budriūnas Gulbinų kaime 1935 metų sausio 23 dieną ūkininkų Jono Budriūno ir Elenos Budriūnienės šeimoje. Iš šešių vaikų Petras buvo vyriausias. Tėvai turėjo 32 hektarus žemės. Kad nebūtų išbuožinti, giminaitis padarė dokumentus, jog seneliui lieka 17, o tėvui 15 ha, nors abu gyveno po vienu stogu. Kolūkių kūrimosi laikais pirmas ūkininkavimo atsisakė senelis, o vėliau, uždėjus didžiules duokles, pasidavė ir tėvas. Šiandien aplinkines sodybas nušlavusi melioracijos banga, tačiau Budriūnų sodyba tebestovi.
Prie keliuko, pravažiavus Gulbinus, stovi nuo Krekenavos kilusio ūkininko ir kryždirbio Viganto Petrėno darytas įspūdingas kryžius. Kelias atsiremia į Budriūnų sodybą, kurioje gyvenamas namas, klėtis, tvartas, klojimas, pirtis, pavasariais pražystantis sodas. Tuo keleliu iš namų išeidavo ir sugrįždavo vyriausias sūnus Petras. Kartu su jį ir kitus vaikus palydinčia mama į artimiausią Krinčino bažnyčią, kurios varpų skambesys pasiekdavo Budriūnų sodybą. Pabiržės bažnyčios bonias, ji buvo toliau, už septynių kilometrų, matydavo pro virtuvės langą. Kai vaikai sekmadienį neidavo į bažnyčią, mama jiems per Sumą liepdavo melstis namuose. O nuo aštuntos klasės Petras jau niekada neapleisdavo šventų Mišių Pabiržės bažnyčioje. Vėliau jis sakys: „Man bažnyčia buvo šventas dalykas“.
Toliau skaitykite popierinėje arba elektroninėje laikraščio versijoje (PDF). Užsakyti galite http://www.birzietis.com/