Širvėnos ežeras – seniausias dirbtinis tvenkinys Lietuvoje, menantis 16 a. Jo krantuose stūkso Biržų Pilis, o nutiestas tiltas – ilgiausias tiltas per ežerą šalyje – veda į Astravo dvarą. Tai vieni lankomiausių turistinių objektų mieste. Šiuos faktus naktį pakeltas pasakytų bene kiekvienas vietinis. Tačiau kūrybingi biržiečiai sugalvojo, kaip dar galima panaudoti Širvėnos tvenkinį savo malonumui ir turizmo tikslams.
Visą Širvėnos ežero pakrantę apkeliauti pėsčiomis kilo mintis fotografui, gamtos mylėtojui Remigijui Baltušiui. Kad būtų smagiau, į kompaniją jis pasikvietė „Relax namų“ įkūrėją Tomą Striškienę ir kartu leidosi į kelią.
Žygis užtruko 5 val., buvo nueita 16 km. Žygeiviai stengėsi eiti vien tvenkinio pakrantės linija, tačiau buvo keletas nedraugiškų sklypų savininkų, kurie neleido kirsti prie pat ežero kranto esančio jų kiemo ir keleiviams teko pasitraukti į šalį. Kitose vietose Toma ir Remigijus keliavo ir laukinės gamtos užkariautomis ežero pakrantėmis, kur net ir ežerą pažįstantys žvejai retai beužsuka.
Toma prisipažino, kad įvairūs vabzdžiai, žolės, pelkėtos vietos jai kelia nerimą, tačiau jautėsi saugi su laukinėje gamtoje kaip namie besijaučiančiu Remigijumi.
Žygeiviai pasakoja, kad pasirinkimas eiti nepramintais takais atnešė nepakartojamus įspūdžius ir leido atrasti nematytų, tačiau savo grožiu stebinančių vietų. Viena tokių – didžiulio ploto papartynas. „Iš Astravo dvaro pusės priėjome pelkę, kur labai daug paparčių. Visai nedaug reikėtų, kad ši vieta taptų lengvai prieinama daugeliui žmonių – tiesiog iškirsti krūmus, galbūt pastatyti taką žyminčius kuoliukus“, – pasakoja Remigijus.
Keliautojai nustebo priėję vietą, kur akivaizdžiai buvo kurta stovyklavietės infrastruktūra, tačiau dabar ji apaugusi žole. „Kitapus urėdijos prie ežero įrengti suoleliai, matosi, kad buvo papilta smėlio, pastatyti stendai, tačiau aš niekada nežinojau, kad tokia vieta egzistuoja ir turbūt daugelis biržiečių čia niekada nėra užsukę. Bet kodėl? Juk tereiktų išpjauti žolę, paviešinti ir žmonės tikrai galėtų čia atvykti, poilsiauti“,- mano Toma.
Jai antrina ir Remigijus, kurio nuomone, apie Širvėnos ežerą būtų galima nesunkiai padaryti pažintinį taką. „Netgi nebūtų daug vietų, kur reikėtų iškirsti krūmynus. Pusė ežero yra lengvai praeinama – ten numinti žvejų keliukai. Likusiai daliai reikėtų vietinės valdžios pagalbos“, – mano Remigijus.
„Keliaujant Širvėnos pakrante iš įvairių vietų atsiveria pasakiški Biržų vaizdai – pilis, Astravas, Bažnyčia. Potencialą turi ne tik turistais nusėtos vietos“, – kalbėjo Toma. Anot Remigijaus, būtų šaunu nutiesti pontoninius tiltus iki Širvėnos ežero salų. „Tos salos sukuria dar kitokį jausmą“, – sakė jis.
Toma pasakojo, kad vaikščiojimo malonumą atrado per karantiną ir dabar dažnai leidžiasi į pasivaikščiojimus, kurių metu atranda vis daugiau nuostabių Biržų vietų. Šiuo metu moteris propaguoja aktyvų ėjimą – dalį laiko eina, dalį bėga, paskui šuoliuoja arba juda atbulomis. „Kviečiu prisijungti prie manęs ir kitus norinčius, tačiau kol kas žmonės vangūs, galbūt visi labiau pratę prie šiaurietiškų lazdų, o aš esu jauna ir noriu pajudėti aktyviau“, – teigia Toma.
Visai neseniai Remigijus apėjo ir Kilučių ežerą, šis žygis buvo trumpesnis – tetruko apie 2,5 valandos, nueita 6 km.
„Vienas bendrakeleivis manęs paklausė, kodėl aš tai darau, kokia nauda iš to keliavimo. Man atrodo, kad kelionės puikus būdas pamatyti daug gražių dalykų, pažinti gamtą, o taip pat save, juk per žygį mes įveikiame save. Taip pat kelionės metu gerai pažįstame ir kitą žmogų, patiriame su juo įvairias situacijas, galime pamatyti, koks jis yra, paanalizuoti“, – šypsosi Remigijus.
Keleiviai mano, kad jų atrastas maršrutas gali būti įdomus ir kitiems žmonėms, jie neatmeta galimybės ateityje su savimi vestis ir kitus norinčius.
Po ilgos pertraukos grįžusi K. Tvaronavičiūtė pradėjo kovų maratoną