Dar žydi obelys. Sodininkai gėrisi savo medeliais ir juos kasdien apeina grožėdamiesi žiedais ir klausydamiesi bičių dūzgimo. Žinoma, jie jau mąsto ir apie rudens derlių sode. Svarbu, kad tik gamta nepridarytų eibių. Šniukščių kaimo sodininką Antaną Drulį praėjusio sekmadienio popietę irgi užtikau sode. Kalbėjomės apie gyvenimą gimtinėje, pomėgius, įgytas patirtis, žydinčias obelis, darbus ir sodininko svajones.
Sodininkauti geriausia
Antanas sekmadieniais itin mėgsta būti sode, kuris šnara obelų žiedais, skamba nuo bičių muzikos ir yra savotiška gamtos šventovė, kurioje kiekvienas žmogus atsipalaiduoja. Sodininkas irgi užsimiršta, džiaugdamasis žydėjimu . Juolab, kad visai šalia ošia ir jo sodintos eglės bei pušys, pūpso pora avilių, kalena gandras, prūde peri antys, o virš galvos praskrenda jo auginami balandžiai. „Gamtoje gera. Aš – gamtos žmogus. Kas sekmadienį bėgioja, kas į mišką skuba, o aš – į sodą,“ – sako Antanas.
Į gimtinę Šniukščių kaime jis grįžo prasidėjus Sąjūdžio metui. Tuomet dirbo Pasvalio traktorių techninio aptarnavimo stoties vedėju, buvo Pasvalio automėgėjų draugijos tarybos pirmininku. Gyveno daugiabutyje. Tai prisiminęs, A. Drulys sako, jog kaime, vienkiemyje, kur kas geriau. Juolab, kad trobesiai dar tėvuko statyti. Kiekvienas prisiminimas šildo. Gaubia vienkiemio ramybė.
Iš pradžių Antano šeima augino kiaules, jaučius, turėjo kitų darbų. Pažvelgus atgal, klausimų nekyla – sodininkauti geriausia. Juk nebūtina ankstyvą rytą keltis, skubėti, su gyvuliais „kariauti“. Sodininkystės ūkyje Antanas tvarkosi su sūnumi Aurimu. Neabejoja – vaikas į užsienius nebeišlėks, taip gražiai rūpinasi obelaitėmis, jas skiepija, tvarko derlių. Pamatai sodininkavimui tvirti. Skinamų obuolių uždera apie 30 tonų. Yra jiems įrengti šaldytuvai, sutvarkyta ventiliacijos įranga. Viską pasidarė savo lėšomis, į bankų duris nesibeldė.
Pasodino aviečių, svajoja apie vynuoges ir trešnes
Rudenį skina tik prekinę išvaizdą turinčius obuolius. Iš kitų to pageidaujantiems žmonėms, atsivežantiems savo tarą, spaudžia sultis. Ištyrė, jog jos gardesnės, kai prideda aviečių uogų ar vynuogių. Todėl ūkį plečia. Dvidešimt penkis žemės arus užsodino avietėmis. Išsirinko dvi rūšis – Kvant ir Polka. Vazonėliuose, šiltnamyje lapus skleidžia vynuogės. Per žiemą jų šeimininkas vazonėliuose užsiaugino apie penkiasdešimt.
Svajoja Antanas ir apie trešnių auginimą. Šįmet sutrukdė karantinas. Bet jei viskas bus gerai, kitais metais jų tikrai pagausės.
Antanas džiaugiasi, kad šįmet šalnų sodas išvengė, vėjai bitelių nenubaidė, todėl turėtų būti rekordinis derlius. Tiesa, jei gamta neprikrės eibių. Pernai irgi gražiai žydėjo, bet pavasarį nukando šalnos, o liepos mėnesį praūžusi audra su ledais išdaužė visus likusius obuolius, nieko neliko. Įdomiausia, kad šalimais niekas to nepatyrė. O jam net šiltnamio stogą visai sugadino. Taigi, viščiukai skaičiuojami rudenį, obelų dovanotas derlius – irgi.
Šįmet šalnų jau nebebaisu, spės peržydėti. Ir drėgmės kol kas užtenka. Laistyti teko tik 300 šįmet pasodintų jaunų obelaičių. Darbavosi šeima kas antrą vakarą. Dar teks visus jų žiedus nuskinti, kad medeliai suaugtų, sutvirtėtų. Kitąmet jau bus galima obuolius skinti.
Antanas mėgsta auginti žieminius obuolius nokinančias obelis, užsienines jų veisles – Bohemia, Golden del, Gala must topaz, Melrauze ir kt.. Iš lietuviškų patinka Auksis.
Iš viso A. Drulys aplink namus obelaitėmis kartu su šeima apsodinęs net 6 ha žemės. Pernai sodas pagausėjo 600 medelių, šįmet – 300.
Sodininkui patinka tokios obelų rūšys, kurių nepuola rauplės, kurios atsparios kenkėjams. Antanas labai nemėgsta naudoti chemikalų, tą man pasakojo jau nuolatiniais tapę A. Drulio klientai. Šeimininkas patvirtino, jog jie sakė tiesą. Antanas obelis purškia tik porą kartų – po žydėjimo nuo amarų ir kitų kenkėjų, o žiemą nuo rauplių. Pirkėjams patinka taip prižiūrimo sodo obuoliai, todėl iš mašinos Biržų miesto aikštėje derlių pardavinėjantis Antanas – populiarus pardavėjas.
Darbuojantis soduose, pasak sodininko, nereikia skubėti, nes ko nepadarei šiandien, galėsi atlikti rytoj. Ir žiemą ramu. Drulių sodai aptverti, todėl kiškių nebaisu. Be to, tų ilgakojų visai nebelikę – lapės išgaudė.