Paskui bitutes į Kurklius

Kai­my­nę į žmo­nas

Kurk­liai – Al­gi­man­to gim­ti­nė. Am­ži­ną atil­sį tė­ve­liai Ka­zi­mie­ras ir Ve­ro­ni­ka Pri­dot­kai čia at­si­kraus­tė iš Pur­leš­kių kai­mo, kai Al­gi­man­tui bu­vo ke­le­ri me­tai. Dai­va Ei­no­ry­tė, bū­si­mo­ji Al­gi­man­to žmo­na, bu­vo Pri­dot­kų kai­my­nė. Ji li­ko aug­ti ir pirš­lių lauk­ti Pur­leš­kiuo­se. Me­tai kaip sap­nas. La­bai grei­tai bė­ga. Al­gi­man­to bu­vu­si kai­my­nė Dai­va vir­to nuo­ta­ka. Al­gi­man­tas jai pa­si­pir­šo. Jie at­šo­ko ves­tu­ves. Mei­lė Dai­vą iš gim­tų­jų Pur­leš­kių iš­ve­dė Pri­dot­kų ke­liais – į Kurk­lius pas uoš­vius. Al­gi­man­tas ir Dai­va dir­bo ko­lū­ky­je. Su­si­lau­kė pir­mo­sios duk­ry­tės.

– Ati­te­kė­ju­si pas Al­gi­man­tą so­dy­bo­je ra­dau tris šei­mas bi­tu­čių. Al­gi­man­to tė­ve­lis bu­vo bi­ti­nin­kas mė­gė­jas. La­bai my­lė­jo bi­tes. Ir bi­te­lės jį. Gu­li­nė­da­vo prie avi­lių, me­di­tuo­da­vo, o bi­te­lės su­ka ra­tus ap­lin­kui jį, bet ne­ge­lia. Uoš­vis ir ma­ne su bi­te­lė­mis su­ve­dė, vis pra­šy­da­vo pa­dė­ti jam. Mie­lai tal­ki­nin­kau­da­vau, – pri­si­me­na Dai­va.

Dai­vos Al­gi­man­tas ir­gi nuo ma­žens do­mė­jo­si bi­ti­nin­kys­te. Ieš­ko­jo li­te­ra­tū­ros. Rim­čiau­sias jo mo­ky­to­jas bu­vo bend­ra­dar­bio pa­do­va­no­tas va­do­vė­lis „Bi­ti­nin­kys­tė”.

– Nė­ra tai­syk­lių kaip bi­ti­nin­kau­ti. Bi­ti­nin­kys­tė sa­vo­tiš­ka imp­ro­vi­za­ci­ja, – ti­ki­na Al­gi­man­tas.

Imp­ro­vi­za­ci­jos

Su bi­te­lė­mis jis imp­ro­vi­zuo­ja nuo 1995 me­tų. Pra­dė­jo nuo pen­kių bi­čių šei­mų.

Jau­nų­jų Pri­dot­kų gy­ve­ni­me ne­tru­ko po­ky­čių. Į Am­ži­ny­bę iš­ke­lia­vo mo­ti­nė­lė, vė­liau ir tė­tu­šė­lis. Al­gi­man­tui pa­siū­lė ge­riau ap­mo­ka­mą dar­bą mies­te. Pri­dot­kų šei­ma iš kai­mo ap­si­spren­dė iš­si­kraus­ty­ti į Pa­ne­vė­žį. Bet gim­ti­nę lan­kė, glo­bo­jo tė­ve­lių na­mus, bi­ty­ną.

– Kai pa­si­mi­rė Al­gi­man­to tė­vu­kas, bi­ty­ne mums tal­kin­da­vo bi­ti­nin­kas mė­gė­jas An­ta­nas Jan­kaus­kas iš Die­me­džių kai­mo, – pri­si­me­na Pri­dot­kai.

Bet la­bai greit Al­gi­man­tas bi­tes „su­si­gau­dė” į sa­vo ran­kas. Pa­ti­ko. Sa­vait­ga­liais, per ato­sto­gas – į Kurk­lius. Plė­tė bi­ty­ną. Šian­dien avi­liuo­se 20 bi­čių šei­mų. Pir­mie­ji bi­čių avi­liai Al­gi­man­to ran­ko­mis su­meist­ruo­ti.

Pa­gal­bi­nin­kai ir mu­gės

– Kai su­kda­vo­me me­dų, į tal­ką iš Kau­no grįž­da­vo bro­lis Pra­nas. Mū­sų duk­ry­tės – Re­na­ta ir Ne­rin­ga užau­go. Jos mū­sų pa­gal­bi­nin­kės, – džiau­gia­si Al­gi­man­tas su Dai­va.

Bi­ti­nin­kai Pri­dot­kai ke­le­rius me­tus va­ži­nė­ja po mu­ges. Vis su­kda­vo ra­tus ap­lin­kui Lie­tu­vą, neap­lenk­da­mi ir Bir­žų mu­gių. Vie­nur se­ka­si ge­riau, ki­tur – pra­sčiau. O šiais me­tais jie iš­si­ruo­šė į Jo­ni­nes Jel­ga­vo­je.

– Lie­tu­vo­je mu­gės tur­gi­nės, o Lat­vi­jo­je – šven­ti­nės. La­bai pa­ti­ko Jel­ga­vo­je. Mu­gė­se mo­te­rys pre­kiau­to­jos iš­si­puo­šu­sios, su vai­ni­kais. Mu­gė lat­viams sa­vo­tiš­kas ri­tua­las, iš­skir­ti­nis dė­me­sys ap­ran­gai, – lat­viš­kos mu­gės nau­jie­no­mis da­li­no­si Pri­dot­kai.

Jie mu­gė­se, mies­te­ly­je ar kai­me jos vyk­tų, vi­suo­met pa­si­tem­pę, pa­si­puo­šę.

Ne tik sau­go, bet ir tvar­ko

Pri­dot­kai pa­sa­ko­ja: Kurk­liai – pa­ts pui­kiau­sias ku­ror­tas. Sa­vait­ga­liais po dar­bų, per ato­sto­gas jie sku­ba į gim­ti­nę. At­gai­va. Trau­ka. Dar­by­me­tis. Jei­gu tik su­si­klos­to pla­nai ir ne­sug­rįž­ta čia, šir­dy­se – su­maiš­tis.

– Anks­čiau gim­tuo­sius na­me­lius tik sau­go­da­vo­me, o da­bar jau tvar­ko­me, re­mon­tuo­ja­me, – pa­sa­ko­ja Dai­va.

Jos žo­džiais, sten­gia­si iš­lai­ky­ti se­no­sios so­dy­bos dva­sią. Pie­vu­tė, ta­ke­lis, pa­par­čiai, se­nas so­de­lis, se­no­vi­nės dar­že­lio gė­lės – tė­ve­lių pa­li­ki­mas. Nau­jas so­das, me­din­gų­jų au­ga­lų plan­ta­ci­ja, ba­sei­nas – Dai­vos ir Al­gi­man­to.

– Ba­sei­ną grin­džia­me ak­me­ni­mis. 12 me­tų ak­me­nis čia tem­piu. Bet man pa­si­ro­dė ba­sei­nas ma­žas, per ankš­tas. Išar­džiau, iš­pla­ti­nau. Prit­rū­ko ak­me­nų. Lai­ko ir svei­ka­tos rei­kia su ak­me­ni­mis. Bet man ir ba­sei­no la­bai rei­kia, – šyp­so­si mei­liai į vy­rą žvelg­da­ma Dai­va.

Tvar­te du kam­ba­riai

– Anks­čiau čia bu­vo tvar­tas. Ten tė­ve­liai lai­kė gy­vu­lius. Pa­rū­po tvar­te įsi­reng­ti at­ski­rą pa­tal­pą me­dui. Dvie­se su žmo­na la­bai grei­tai ir įsi­ren­gė­me. Bu­vo iš­šū­kis. Prieš pen­ke­rius me­tus įkur­tu­ves at­šven­tė­me, – pa­sa­ko­ja Al­gi­man­tas.

Vie­na­me kam­ba­ry­je – sve­čių prii­ma­ma­sis. Ja­me dip­lo­mai iš bi­ti­nin­kys­tės šven­čių, mu­gių. Kai­my­nų svei­ki­ni­mai ir lin­kė­ji­mai. Ant­ro­ji pa­tal­pa – Al­gi­man­to vie­nu­tė. Čia jis su­ka me­dų. Ty­liai. Kant­riai. Ra­miai. Al­gi­man­tas pri­su­ka 1,5 to­nos me­daus.

Dai­vos po­mė­gis

– Prieš pen­ke­rius me­tus už­si­de­giau iš bi­čių vaš­ko lie­ti žva­kes. Ir vis ne­per­de­gu, su­sto­ti ne­beį­ma­no­ma. Ste­bė­jau edu­ka­ci­nę pa­mo­kė­lę bi­ti­nin­kų šven­tė­je ir pa­no­rau sa­vo ran­ko­mis vis­ką iš­ban­dy­ti. Di­de­lis en­tu­ziaz­mas vi­sas kliū­tis įvei­kia, – pa­sa­ko­ja Dai­va.

Jos mo­ky­to­jas – bi­ti­nin­kas iš Ali­za­vos. Jie­du su­si­pa­ži­no bi­ti­nin­kų šven­tė­je.

– Nu­si­pir­kau vie­ną žva­ke­lę, ją ty­ri­nė­ju. Kaip man gra­žu, įdo­mu, kaip no­rė­čiau ir aš iš­mok­ti žva­kes lie­ti. Tik ne­ži­nau nuo ko pra­dė­ti. O bi­ti­nin­kas ma­ne mo­ko: rei­kia pra­dė­ti nuo for­mos. Jis už­kvie­tė mus į sve­čius. Nu­va­žia­vom. Ne tik pa­de­monst­ra­vo kaip žva­kes lie­ja, bet su­dė­jo vi­są žva­kių lie­ji­mo in­ven­to­rių ir sa­ko: vež­kis, mo­ky­kis, kai iš­mok­si – ati­duo­si. Be­veik ne­pa­žįs­ta­mi, o pa­si­ti­kė­jo. Pa­si­ti­kė­ji­mas – vie­na iš svar­biau­sių bi­ti­nin­ko sa­vy­bių, – ti­ki­na Dai­va Pri­dot­kie­nė.

Vy­ras Al­gi­man­tas Dai­vai su­kū­rė sa­va­dar­bį žva­kių lie­ji­mo apa­ra­tą. Dai­va ke­le­rius me­tus mu­gė­se ve­da edu­ka­ci­nius už­siė­mi­mus. Į šiuos už­siė­mi­mus ją ly­di ne tik vy­ras, duk­ros, bet ir jos 84 me­tų mo­ti­na Joa­na Ei­no­rie­nė.

– Pra­si­su­ka die­na links­mai tarp žmo­nių. Sma­gu pa­ro­dy­ti, pa­mo­ky­ti ar­ba tie­siog – pa­si­džiaug­ti, – kal­ba Dai­va.

Kup­re­liš­kio bend­ruo­me­nės ak­ty­vis­tai

Ji pri­si­pa­žįs­ta: Kup­re­liš­ky­je ry­toj kraš­tie­čių šven­tė­je. Jie edu­ka­ci­nes žva­kių lie­ji­mo iš bi­čių vaš­ko pa­mo­kė­les ves pir­mą kar­tą. Jau­di­na­si. Nors vi­si čia sa­vi.

– Mes Kup­re­liš­kio bend­ruo­me­nės na­riai. Mū­sų vy­res­nė­lė duk­ra Re­na­ta ne­svar­bu, kad gy­ve­na Kau­ne, bet Kurk­liuo­se gi­mu­si. Ji ir­gi Kup­re­liš­kio bend­ruo­me­nės na­rė. Sten­gia­mės, no­ri­me ir pri­va­lo­me bend­ruo­me­nę pa­lai­ky­ti, jai pa­dė­ti, – sa­ko Pri­dot­kai.

Dai­va ir Al­gi­man­tas Pri­dot­kai su sa­vo kai­my­nais Jan­kū­nais 2008 me­tais bu­vo su­kvie­tę bu­vu­sių Kurk­lių kai­mo gy­ven­to­jų su­si­ti­ki­mą. Kurk­lių kai­me tik trys gy­ve­na­mos so­dy­bos, o į su­si­ti­ki­mą at­vy­ko dau­giau kaip 200 kraš­tie­čių.

Te­ra­pi­ja

Pri­dot­kai iš­duo­da ir sa­vo pla­nus. Lie­tu­vo­je po­pu­lia­rė­ja bi­čių te­ra­pi­jos cent­rai. Ir jie sva­jo­ja apie to­kius bi­čių na­me­lius su spe­cia­liais gul­tais. Bi­tu­tės ne tik me­dų neš, bet ir svei­ka­tins sa­vo šei­mi­nin­kus, jų bi­čiu­lius, tu­ris­tus. Vaš­ko, me­daus, bi­čių dūz­ge­sys ra­mins. Vie­ni­šiai Kurk­liai at­gy­tų.

– Bė­da – žvyr­ke­lis. Vien dul­kės. Vis ža­da mums as­fal­tą, bet ne­nu­tie­sia. Nors ruo­že­lį ga­lė­tų. Tu­rė­jo­me sve­čių iš did­mies­čio. Jie al­po: koks čia ro­jaus kam­pe­lis. Bet pra­lė­kė pro ša­lį au­to­mo­bi­lis ir vi­si su­rau­kė no­sis. Pas­ken­dom žvyr­ke­lio dul­kė­se. Ke­lią lais­to­me, bet kai ši­to­kios saus­ros, van­de­nį ten­ka pa­tau­py­ti, – sa­ko Pri­dot­kai.

Kol kas Kurk­liuo­se – ne bi­čių, o dul­kių te­ra­pi­ja.