Vabalninke dirbančią bibliotekininkę iš Šukionių Vilmą Šulnienę knygų karalystė traukė nuo pat mažų dienų, tačiau pašaukimas ją čia atvedė dar ne iškart – paragavus agronomės duonos, ji nusprendė būti bibliotekininke. „Gyvenime niekuomet nėra vėlu mokytis“, – šypsosi pašnekovė. Ji kalba ne tik apie vyresniosios kartos sunkiai „įkandamą“ kompiuterinį raštingumą, bet ir save, besimokančią vairuoti ir siekiančią įgyti vairuotojo pažymėjimą.
Mokėsi agronomijos, tapo bibliotekininke
V. Šulnienė bibliotekininke pradėjo dirbti bemaž prieš dvidešimt penkerius metus, nors yra įgijusi agronomės-apželdintojos specialybę.
„Aš nesu gryna vabalninkietė, gimiau Jonavoje. Tarybiniais laikais dirbau „Gintaro“ kolūkyje. Ištekėjau. Agronome dirbau neilgai, gal porą metų. Gimus sūnui, išėjau ilgų motinystės atostogų, mat anuomet jos galėjo trukti iki kol vaikui sukaks aštuoneri. Per visą tą laiką daug kas pasikeitė, pradėjo byrėti kolūkiai, o kai reikėjo grįžti dirbti, mano etatą panaikino. Kaip tik atsitiktinai sužinojau, kad Šukionyse, kaime, kuriame gyvenu, reikia bibliotekininko. Tai buvo mano svajonė – taip knygas mėgdavau. Dar būdama pradinukė lankiau jaunųjų bibliotekininkų būrelį, mane taip žavėdavo kartotekos kortelės, užpildytos didžiosiomis raidėmis“,- pasakojo V. Šulnienė.
Toliau skaitykite popierinėje arba elektroninėje laikraščio versijoje (PDF). Užsakyti galite http://www.birzietis.com/