Paroda, kur akvarelėse daug meilės ir ramaus grožio

Tru­pu­tis biog­ra­fi­jos

Egils Sku­ja prieš 75 me­tus gi­mė Baus­kė­je. 1973 me­tais bai­gė Ry­gos Dai­lės aka­de­mi­ją ir įgi­jo di­zai­ne­rio spe­cia­ly­bę. Nuo 1975 me­tų gy­ve­na Bir­žuo­se. Tad yra tik­ras bir­žie­tis. Dir­ba Bir­žų kul­tū­ros cent­re dai­li­nin­ku. Daug ren­gi­nių ir šven­čių yra api­pa­vi­da­li­nęs, pa­puo­šęs. Dir­bo Bir­žų Vla­do Ja­ku­bė­no mu­zi­kos mo­kyk­los dai­lės sky­riu­je, tad yra išug­dęs ne vie­ną jau­ną me­ni­nin­ką.

Pa­ro­do­se da­ly­vau­ja nuo 1975 me­tų. Prik­lau­so Lie­tu­vos Dai­li­nin­kų są­jun­gai. Egil­so pa­veiks­lai ro­dy­ti au­to­ri­nė­se pa­ro­do­se Bir­žuo­se, Pa­ne­vė­žy­je, Vil­niu­je, Ro­kiš­ky­je, Kau­ne, Jel­ga­vo­je, Baus­kė­je. Dai­li­nin­kas da­ly­va­vo gru­pi­nė­se dai­lės pa­ro­do­se Vil­niu­je, Kau­ne, Šiau­liuo­se, Bir­žuo­se, Ku­piš­ky­je, Pas­va­ly­je, Drus­ki­nin­kuo­se, Du­se­to­se, Daug­pi­ly­je, Jel­ga­vo­je, Gar­di­ne, Sankt Pe­ter­bur­ge, Vo­kie­ti­jo­je. Da­ly­va­vo dau­ge­ly­je dai­lės ple­ne­rų. Bend­ra­dar­bia­vo su Lie­tu­vos He­ral­di­kos ko­mi­si­ja at­ku­riant Bir­žų, Va­bal­nin­ko ir ku­riant Pa­pi­lio bei Juo­du­pės her­bus.

Dai­li­nin­kas apie dar­bus

Pa­sak Egil­so Sku­jos, jo mėgs­ta­miau­si ta­py­bos žan­rai – pei­za­žai ir na­tiur­mor­tai, ta­py­ti ak­va­re­le, pa­ste­le ir alie­ju­mi. Pa­veiks­luo­se nė­ra ag­re­sy­vių sod­rių spal­vų. Egil­sas pri­pa­žįs­ta, jog ir po tiek gy­ve­ni­mo me­tų Lie­tu­vo­je, jis te­be­jau­čia lat­vių ak­va­re­lis­tų – K. Sū­ninš, E. Ces­nieks, K. Frid­rich­sons, L. Gros­ma­nis – įta­ką.

Šio­je pa­ro­do­je dai­li­nin­kas ro­do pa­veiks­lus nu­ta­py­tus tik van­dens da­žais. Pa­veiks­lai ta­py­ti Bir­žuo­se, ple­ne­ruo­se Lie­tu­vo­je, Lat­vi­jo­je ir Vo­kie­ti­jo­je. Egil­sas pa­ro­dą pa­va­di­no ” Me­tų lai­kai: pa­va­sa­ris, va­sa­ra, ru­duo, žie­ma”. Ir paaiš­ki­no: „Vie­nas me­tų lai­kas kei­čia ki­tą, ir vis­kas vyks­ta lė­tai ir sklan­džiai, be­veik ne­pas­te­bi­mai. Ga­li­ma sa­ky­ti, jog gam­ta vi­sa­da pui­kiau­siai ži­no, ka­da atei­na me­tas keis­tis. Gam­tos ne­pas­ku­bin­si, bet ir ne­su­lai­ky­si, taip pat kaip ir žmo­gaus, ir ma­no pa­ties gy­ve­ni­mo”.

Šie­me­tė ju­bi­lie­ji­nė Egil­so Sku­jos pa­ro­da Bir­žuo­se – ket­vir­to­ji. Dai­li­nin­kas dė­ko­jo Bir­žų mu­zie­jui už jo pa­veiks­lų eks­po­na­vi­mą. O į pa­ro­dą atė­ję žmo­nės dai­li­nin­kui dė­ko­jo už pa­veiks­luo­se pa­ro­dy­tą mus su­pan­tį gro­žį.

Sa­vi­ti, ver­tin­gi dar­bai

Dai­li­nin­ko sū­nus Sau­lis Sku­ja pri­si­mi­nė, jog au­go tė­vų na­muo­se tarp pa­veiks­lų. Jų daug bū­da­vo ant sie­nų. Jie keis­da­vo­si. At­ro­dė – įpras­tas da­ly­kas. No­rė­da­vo­si pa­ti­ku­sį pa­veiks­lą gau­ti do­va­nų. Tė­tis ir do­va­no­da­vo – ypa­tin­gus, iš­jaus­tus, pra­smin­gus pa­veiks­lus. Da­bar Sau­lis su sa­vo šei­ma gy­ve­na Vil­niu­je. Na­muo­se ka­bo du tė­čio ta­py­ti pa­veiks­lai. „Bu­vo šil­ta ir ge­ra ta­da, ga­vus do­va­nų tuos pa­veiks­lus, ta­čiau tik po dau­ge­lio me­tų su­pran­tu tų pa­veiks­lų tik­rą­ją ver­tę. Ačiū, tė­ti, kad pa­veiks­lus ta­pai”, – sa­kė dai­li­nin­ko sū­nus.

Ko­le­ga bir­žie­tis dai­li­nin­kas Vid­man­tas Ja­žaus­kas, svei­kin­da­mas Egil­są su gra­žia pa­ro­da, sa­kė, jog jo ak­va­re­lės – pro­fe­sio­na­lu­mo vir­šū­nė, nes ta­py­ba ak­va­re­le rei­ka­lau­ja di­de­lio tiks­lu­mo, ta­len­to.

Vie­nas ta­py­bos ži­no­vas pa­ste­bė­jo, jog Egil­so Sku­jos ak­va­re­lės la­bai sa­vi­tos. Jų ne­su­pai­nio­si su ki­tų dai­li­nin­kų dar­bais, nes pa­na­šiai ta­pan­čių, ko ge­ro, Lie­tu­vo­je nė­ra. Kaip to­kio ko­lo­ri­to pa­sie­kia dai­li­nin­kas, ma­tyt, jo pa­slap­tis: gal mil­tų ar krei­dos į da­žus įmai­šo?

Bir­žų kul­tū­ros cent­ro ren­gi­nių re­ži­sie­rė Gy­tė Ro­žė­nie­nė sa­kė, jog su Egil­su Sku­ja dir­ba jau še­šio­lik­tus me­tus. Kar­tą ji dai­li­nin­ką ban­dė įkal­bė­ti, kad jis vai­kų ren­gi­niui pa­nau­do­tų rėks­min­ges­nius, ryš­kes­nius da­žus, bet dai­li­nin­kas at­sa­kęs, jog jis taip ne­mo­kąs da­ry­ti. Ban­dė jam sa­ky­ti, kad pa­da­ry­tų taip, jog jam pa­čiam bū­tų ne­gra­žu. Ta­čiau dai­li­nin­kas vi­sa­da vis­ką da­rė ir da­ro su­bti­liai, kul­tū­rin­gai, su sai­ku. Ku­ria tik­rą, pa­ties iš­gy­ven­tą gro­žį.

Atė­ju­sie­ji į pa­ro­dos ati­da­ry­mą žmo­nės ža­vė­jo­si dai­li­nin­ko pa­ma­ty­tu ir pa­ro­dy­tu pa­sau­liu. Vi­so­se ir kiek­vie­no­je ak­va­re­lė­je daug ši­lu­mos, ra­my­bės, mei­lės…

ŽYMOS:paroda