Tenka pripažinti, kad mūsų vadinamasis sąmoningumo lygis dar žemas. Nesuvokiame, kad kiekvienas iš mūsų esame kartu su visu pasauliu. Kad turime viskuo su aplinkiniais dalintis. Juntamas atstumas tarp kai kurių valdžios tarnautojų ir paprastų žmonių. Kuo toliau, tuo labiau svetimėjame. Svetimėjimo neatsveria labdaros organizacijos. Iki pasididžiavimo savais gyvenimais varguolių neįkvepia socialiniai darbuotojai... Toks gyvenimas.
Civilizacijos pasiekimai
Ne viskas gerai šioje žemėje. Nors nuo akmens amžiaus gerokai atitolome, bet galvose, ko gero, didelių stebuklų neįvyko. Tik dingo tolimoje praeityje buvusi pirmykštė bendrystė. Dabar būna, jog daugiabučio namo gyventojai vieni su kitais laiptinėje prasilenkdami nesisveikina. Gyvena keliolika metų po tuo pačiu stogu, bet per tą laiką taip ir nesusipažino. Sukamės sau kasdienybės karuselėje. Buitiniai reikalai suėda mūsų valandas ir dienas. Nekyla noras mintims pasibastyti po begalinį kosmosą. Ką ten kosmosas! Nėra laiko kelioms minutėms sustoti ir pažiūrėti, kaip dangumi plaukia rudens debesys. Stabtelėti ir pakelti nuo žemės klevo lapą. Civilizacijos pasiekimai vietoj atokvėpio liepia vis sparčiau judėti. Jau ir dirbtinis intelektas į nugarą kvėpuoja. Pokyčiai veja pokyčius. Net krautuvės nebe krautuvės, o savarankiški pasauliai. Net įprastas prekių pirkimas neapsieina be permainų.
Savitarnos kasos
Daugelyje prekybos centrų veikia savitarnos kasos. Vieni savitarnos kasos aparatais noriai naudojasi. Kiti – jų vengia. Pastarieji, jeigu yra galimybė už prekes sumokėti gyvam žmogus, verčiau stoja į eilutę prie kasininkės. Tačiau yra parduotuvių, kuriose dar nėra savitarnos kasų. Biržietis Stasys pastebėjo, jog prie vienos kasos vos ne du kartus daugiau pirkėjų, nei prie kitos. „Žinai, kodėl taip yra?- klausė vyras ir pats atsakė, – todėl, kad viena padavėja visada pasisveikina ir atsisveikindama palinki geros dienos, o kita pirkėjus aptarnauja tylomis“. Nesiginčijau. Gal Stasys teisus. Tačiau mačiau ir kitus skirtumus tarp kasininkių. Viena gerokai jaunesnė nei kita. Tad šimtu procentu nežinome, kodėl mūsų širdys liepia eiti prie tos, o ne prie anos kasos. Juk sakoma: į širdį neįlįsi!
Beje, kai kurios savitarnos kasos geležiniu balsu pirkėjams dėkoja, kad jomis buvo pasinaudota. Neteko girdėti, kad gyvos kasininkės taip pasakytų. Taigi: dar yra skirtumų tarp žmonių ir jų sukurtų išmaniųjų įrenginių.
Radarai ir policininkai
Anądien biržietis Jonas stebėjosi, jog kelyje jį sustabdė policija ir parašė parodyti asmens dokumentą. „Pasižiūrėjo pareigūnas į asmens kortelę, į mane. Ir nieko daugiau nesakęs palinkėjo geros kelionės“, – sakė vyras, nesupratęs tokio patikrinimo prasmės. Pokalbį girdėjęs Stasys spėjo: gal policininkai tykojo nelegalų, važiuojančių be asmens dokumentų? Ir pasakojo, kad jis pats prieš kelias dienas irgi buvo sustabdytas. Tik policijos pareigūnei neužteko parodyti asmens dokumentą. „Turėjau pateikti dar ir vairuotojo pažymėjimą, automobilio pasą, automobilio apžiūros bei automobilio draudimo dokumentus. Irgi keisti reikalavimai. Viena pažįstama Respublikos gatve Biržuose penkis kartus pro radarą pravažiavo neapdraustu automobiliu, tad gavo penkias baudas sumokėti“, – pasakojo Stasys. Jo manymu, dabar, kai keliuose ir gatvėse pilna išmaniųjų radarų, policininkai turėtų keliuose reikalauti tik vairuotojo pažymėjimo ir tikrinti blaivumą. Jono manymu, radarų dar per mažai. Juos galima aplenkti. „Vienas biržietis visą mėnesį po Biržus važinėjo neapdraustu automobiliu. Ir neįkliuvo, nes šalutinėmis gatvelėmis radarą aplenkdavo. Stacionarų radarą aplenkti galima, o mobilaus policininko neaplenksi“, – priėjo prie išvados pašnekovas. Ir pasuko kalbą apie automobilių stovėjimo aikštelę Vilniaus gatvėje prie IKI prekybos centro.
Nesvarbu, kas už tvoros?
„Nesuprantu, kodėl reikėjo kelerių metų, kad išlaisvintų tą automobilių stovėjimo aikštelę prie IKI prekybos centro? Dabar tą kvailystę jau taiso“, – sakė Jonas.
„Kalbėjau su darbininkais, kurie dabar rengia įvažiavimą į aikštelę. Pasirodo, rekonstruojat Vilniaus gatvę, jie irgi dirbo. Dirbo ir pagal projektą užtvėrė aikštelę prie prekybos centro. Prisimena, jog savivaldybės žmogui, prižiūrinčiam darbus, sakė, kad negerai taip daryti. Ką žmonės pasakys?! Jiems buvo atsakyta, kad nesuktume galvos, nes ten jau ne mūsų teritorija. Dabar prekybininkai tuos pačius žmones pasamdė, kad padarytų taip, kaip reikėjo padaryti ankstesniais metais“, – pasakojo Stasys. Jo manymu, mūsų savivaldybės tarnautojai pasielgė negražiai. Gal nesusitarė dėl tos aikštelės su prekybininkais ar dar kas atsitiko. Pasielgė, kaip toje patarlėje: ne mano daržas, ne mano pupos. Padarė Biržams gėdą.
„Nesvarbu, kas su kuo nesutarė, bet žmonės pirštais rodė į valdžią. Kai taip žiūrima į valdžią, tai nėra ko stebėtis, kad šiukšles iš savo kiemo metame per tvorą į svetimą sklypą. Elgiamės pagal patarlę: ne mano daržas, ne mano pupos“, – sakė Jonas. Jo manymu, taip yra todėl, kad valdžia mano esanti labai protinga, todėl neklauso paprastų žmonių nuomonės.
Kas arčiau žmonių?
Stasys paprieštaravo, kad ne visos valdžios atitrūkusios nuo žmonių. Štai seniūnijų darbuotojai pažįsta visus savo žmones. Užeinantys sutinkami, kaip savi. Galės – padės, negalės – bent paguos.
„Dėl seniūnijų ir aš tokios pačios nuomonės. Tačiau, kai nueini į kurį nors savivaldybės administracijos skyrių, pajunti šaltuką. Toks jausmas, kad su savo reikalais tarnautoją nuo svarbesnių darbų atitrauki. Net nežinai su kuo tame ar kitame kabinete kalbėjai, nes neprisistatė. Neturi prisisegę ir kortelių su pavardėmis, pareigomis“, – pastebėjo Jonas.
Stasio manymu, su vietos valdžia dar pusė bėdos. Juk ne viską ji gali padaryti, išspręsti. Daug kas „iš viršaus“ nurodyta.
„Ten, viršuje, apskritai neaišku, kas vyksta. Pažįstamas ūkininkas sakė, jog kai kurių Žemės ūkio ministerijos nurodymų nesupranta. Jam sunku suvokti, kas vyksta ministerijos klerkų galvose. Neva daug aiškesni dalykai vyksta kosmose“, – sakė Jonas.
„Tad nėra taip, kad mums kosmosas nerūpėtų!“ – pusiau juokais, pusiau rimtai pokalbį užbaigė Stasys.