Kas nepažįsta Kirkilų kaimo darbštuolės Onos Gružauskienės? Ji – senovinių krašto amatų gaivintoja, smetoninių skanėstų virėja ir kepėja, lietuviško kaimo garsintoja. Gružauskienės nunertas kiliminis takas – Lietuvos rekordų knygoje. Devyndarbė Ona neria į naują verslą. Grįžusi iš specialių paviršių liejimo technologijos kursų jau savarankiškai bando atnaujinti grindis, stalviršius, sienas. Dekoratyvinės liejamos grindys Lietuvoje nebe naujiena, bet Biržų krašte Ona save laiko pirmąja šio verslo kregžde.
Svajonės išsipildė
– Genai… Mano motina buvo įvairiausių rankdarbių kūrėja ir garsi siuvėja. Anksti iš jos visko išmokau. Menui imlūs visi penki mūsų vaikai – trys dukros ir du sūnūs. Ir anūkės, Eva su Urte, lanko dailės mokyklą, – džiaugiasi Ona Gružauskienė.
Kirkilai – jos gimtinė. Į gimtinę Ona su vyru Rolandu grįžo prieš dvylika metų. Grįžo arčiau motinos, kuriai senatvėje reikėjo atramos.
– Nereikia bijoti svajoti. Svajonės pildosi. Tik turėk kantrybės. Pavyzdžiui, apie šį namelį, kuriame dabar gyvename, svajojau 42 metus. Pro šią sodybą eidavau į mokyklą. Gėrėdavausi: kaip gera ir gražu čia kaimynams gyventi, – prisimena Ona.
Jos Rolandas, kai jie Kėdainiuose gyveno, irgi vis juokaudavęs: kaip smagu būtų turėti sodybą prie ežerėlio – išmetei meškerę pro langą ir trauk žuvį… Vyro svajonė išsipildė greičiau, po 26 metų. Gružauskų sodyboje atsivėrė smegduobė. Ji pilna vandens. Namas ant smegduobės krašto.
Smegduobė
– Smegduobei – šimtas metų. Ji vis plačiau atsiverinėja, plečiasi. Geologai smegduobę ištyrė. Nurodė pavojingiausią vietą. Regioninio parko direktorius Kęstutis Baronas nuramino: jeigu smegduobė vėl plėstųsi, spėsime iš namų išbėgti, neprasmegsime. Namas medinis, – Ona Gružauskienė – ne iš bailiųjų moteriškių.
Jos žodžiais, žmonės gyvena ir prie ugnikalnių. O be to, anot Onos, kur čia ir nubėgsi. Namukas pirktas už banko paskolą.
Smegduobėje tyvuliuoja vanduo, o vandens šulinyje – nė lašo. Prieš kelerius metus sausros ištuštino.
Veiklos
Atsikrausčiusi su šeima iš Kėdainių į gimtinę, Ona aktyviai įsiliejo į kaimo bendruomenės veiklą. Kepė, virė skanėstus pagal savo giminės, šeimos senovinių šeimininkių receptus. Rišo sukneles, nėrė riešines, verpė, vėlė vilną, iš skiautinių siuvo lovatieses. Mezgė ne tik ant grėblio, bet ir ant dviračio rato. Savo patirtimi noriai dalinosi ne tik su Biržų, bet ir kaimyninių rajonų bendruomenėmis. Iš vienos Panevėžio rajono kaimo bendruomenės Onos Gružauskienės namo neišleido visą dieną. Tokios įdomios buvo jos pamokėlės.
Savo sodyboje Ona Gružauskienė buvo įrengusi netradicinę stovyklavietę „Prie įgriuvėlės“. Viliojo turistus ne tik iš Lietuvos, bet ir Latvijos, Olandijos, Prancūzijos, Vokietijos… Pas Oną skubėjo visi, kas ištroškę naujų patirčių, pasiilgę tikro lietuviško kaimo. Nakvynė daržinėje. Čiužiniuose – kvepiantis šienas. Vikri šeimininkė kiekvieną paslaugiai apšoks, pietų stalą kaimiškais patiekalais nuklos. Kirkilietiški blynai, žuvienė. Amatų pamokėlės.
Sumanymų Ona turėjo keleriems metams, jeigu ne sausros. Šulinys išdžiuvo ir teko stovyklavietę uždaryti. Kai Biržų kempingas liko be šeimininko, Biržų valdžia prisiprašė Gružauskienės, kad ši gelbėtų našlaitį kempingą.
– Metus turėjau kempingą, paskui prie Kirkilų apžvalgos bokšto prekiavau kava, ledais. Tačiau mano Rolandas užsienio firmoje susirado darbą, išvažiavo į Vokietiją, o be pagalbininko aš kaip be rankų, – sako Ona, kuri niekuomet nenusimena, nepasimeta. Ji siuvo (pagal individualios veiklos pažymėjimą) naminiams augintiniams ir karališkus gultus-palapines.
Išgarsino kiliminis takas
Kūrybinga moteris nesivaiko vien pelno. Prieš Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo šimtmetį ji sujudo ir ėmėsi labai kruopštaus, ilgo darbo. Iš antrinių žaliavų, audinių juostelių karpė ir nėrė, nėrė kiliminį taką. Pagavo azartas. Įsibėgėjusi Ona pasiekė Lietuvos rekordą. Šiais metais rekordas pagarsintas, iš Vilniaus meistrė grįžo su diplomu. Ar ji daug padėkų, sveikinimų sulaukė?
– Savam krašte pranašu nebūsi. Susikūriau sau, savo artimiesiems, bičiuliams šventę. Pasiekiau tai, ko norėjau, – Ona savo triūso nesureikšmina. Lyg jau ir užmiršusi, bet…
Į Onos Gružauskienės rekordininką kiliminį taką dėmesį atkreipė Jonavos muziejininkai. Jie, pasakoja Ona, sumanė surengti Lietuvos rekordų knygon įtrauktų darbų parodą. Labai prašo jos kiliminio tako. Ona savo kūrinį į tolimą kelionę išleis.
Surinks ir kolorado vabalus
Šiuo metu Ona Gružauskienė susidomėjusi naujomis technologijomis – liejamais dekoratyviniais paviršiais. Ji pasakoja: vis didesnę paklausą Lietuvoje įgauna liejamos grindys. Liejami paveikslai, papuošalai, atnaujinamos terasos, garažai… Ona sausio mėnesio pabaigoje baigė praktinius mokymus „Liejamų grindų, kitų liejamų paviršių įrengimo technologija“ ir igijo liejamų paviršių instaliuotojos žinių ir patirties. Moteris džiaugiasi: jai atsivėrė naujos beribės fantazijos horizontai. Onos pirmuosiuose darbuose lydosi, sluoksniuojasi spalvos, atspalviai, vaizdai.
– Su epoksidine derva darbas kenksmingas. Bet tam yra apsauginės priemonės. Darbo įrankiai – specialūs. Patalpos turi būti gerai vėdinamos. Patalpose neturi būti žmonių, augintinių. Medžiagos brangios. Bet turiu puikų vyrą, savo rėmėją, kuris mane supranta, palaiko. Tik fantazuok ir dirbk. Kada nors imsiuos verslo. Įsirengsiu dirbtuves. Jau numačiusi, kur. Vieną kambarį paversiu liejykla, o kitame kambaryje vyks edukacinės pamokos. Lietuvoje tokios technologijos nebe naujiena, bet Biržų krašte pirmoji baigiau tokius kursus, – užsimena Ona.
Moteris pirmiausia gražins savo namus. Kol kas tik pirmieji pavyzdžiai. Lydosi, sluoksniuojasi spalvos ir atspalviai ant grindų plytelių, keramikinių sienų plytelių, sekcijos stiklo durelių.
– Įterpta ir įvairių augalinių medžiagų: kavos pupelių, kerpių, džiovintų gėlių, lapų. Mozaikai labai tiktų ir kolorado vabalų lervos, – Ona neturi jokių paslapčių.
Reklama: būsto paskolos skaičiuoklė
Nuaidėjo paskutinis skambutis