Kovo mėnesį atsitiko dar niekada nepatirtas dalykas: šalį užpuolus virusui COVID-19 ir valdžiai paskelbus karantiną, visos Lietuvos mokiniai privalėjome sėsti prie kompiuterių ir pradėti mokytis nuotoliniu būdu. Tai buvo didžiulis iššūkis ne tik mums, bet ir mūsų tėvams, ir mokytojams. Kartu su paskelbtomis pavasario atostogomis jau praėjo daugiau kaip 4 savaitės be mokyklos, draugų, mokytojų. Smalsu buvo pasiteirauti, kaip mano klasiokai, Pačeriaukštės Petro Poškaus pagrindinės mokyklos dešimtokai, vertina tokį mokymąsi.
Vieniems toks mokymasis yra nesunkiai įveikiama užduotis, kitiems – nervus gadinantis reikalas. Mokiniai įvairiai žiūri į tokį mokymąsi. Daliai liūdnoka sėdėti namie užsidarius. „Į žaidimo aikšteles negalima, pas draugus negalima, o dieną tai reikia pratempti. Telefonai jau atsibodo. Dabar nors daugiau laiko galima prie virtualių knygų pabūti, bet vis tiek gyvai bendrauti daug įdomiau“, – savo nuomonę reiškia viena dešimtokė. „Kiekvieną darbo dieną, nuo ankstaus ryto iki vėlyvo vakaro, reikia sėdėti prie kompiuterio ir knygų. Pasitaiko dienų, kai namų darbų net iš kelių sunkesnių dalykų užduoda, tada tik spėk suktis. O jeigu dar nepadaryta, kas buvo vakar užduota…“, – pasakoja jos klasės draugas. Kitas šiam antrina: „Lengviau mokytis pradinukams, kai jiems per dieną tik 4–5 pamokos. Jie nuo 14 val. gali ilsėtis, o mums reikia „arti“ iki vakaro“. „Bet mes tai įveiksime“, – patikina dar viena dešimtokė.
Pačią pirmąją savaitę, kai prasidėjo nuotolinis mokymas, strigo TAMO visoje Lietuvoje. Mes, mokiniai, taip pat daugelio tėveliai buvome sutrikę. Kai kurių šeimų vaikai neturėjo telefonų, planšečių ar kompiuterių tinkamam nuotoliniam mokymuisi. Pačeriaukštės Petro Poškaus pagrindinė mokykla tuo pasirūpino. Dabar vaikai gali susisiekti su savo mokytojais, klasiokais ir mokytis bei bendrauti kartu. Mokytojų dėka išeitys buvo rastos, ir mokiniai, jų vadovaujami, pradėjo nuotolinio mokymosi savaitę. Žinome, kad mokytojams taip pat ne prie širdies toks visuotinis mokymas, juk kiek laiko atima atliktų darbų siuntinėjimas, taisymas internete, grąžinimas…
Gausių šeimų vaikams tokios nuotolinės pamokos visiškai netinka. Kaimuose yra nemažai šeimų, kuriose skirtingo amžiaus mokiniams neįmanoma turėti atskiro kambario, o ir esami – su plonomis, garsą praleidžiančiomis sienomis. Štai vienos šeimos mama priversta pusdieniui išeiti iš namų su mažiausiąja trimete atžala, nes mažoji nesupranta prašymų pusę dienos tylėti, o kur pasidėti mamai su ja – nėra. „Ministerija prikuria visokių programų, kai kurių dalykų mokytojams bereikia rinktis geriausią. Nuotolinis mokymas kai kuriais atvejais būtų gal ir teigiamas dalykas, tačiau turi būti sukurta ir tokio mokymo bei mokymosi sistema ir tam gerai pasiruošta. Tačiau toks mokymasis neatstos tikros, natūralios mokyklos, kai tu gali gyvai bendrauti ir su mokytojais, ir su klasės draugais. Pliusas yra tai, kad geriau išmoksti naudotis informacinių technologijų privalumais, pats daugiau domiesi, ieškai informacijos ar pagalbos. Minusas – per daug laiko praleidi tik prie kompiuterio, dėl ko kenčia akys ir stuburas“, – tokiam mokymuisi teigiamų ir neigiamų pastabų pažeria mūsų auklėtoja, rusų kalbos mokytoja Ginta Vorienė.
Savo internetiniuose pokalbiuose su klasiokais svarstome, jog laukiame tos dienos, kai bus galima vėl įžengti į mokyklą. Nežinia, kada tas virusas atsitrauks, bet tikime, jog vėl visi galėsime grįžti į senojo gyvenimo vėžes. Tik daugelis būsime jau kitokie: supratę, kad ne visada būna taip, kaip mes, mūsų tėvai ar net pasaulio galingiausieji nori. Labiau subrendę, labiau atsakingi už save ir savo artimą, savarankiškesni ir atsakingesni. Juk be tokių savybių neįmanoma įveikti užgriuvusių išbandymų.