Naujausios
DOVANŲ, GIMTADIENIO IR ŠVIESOS ŠVENTĖ
Šių dienų pasaulyje Kalėdos tapo ir dovanų pirkimo bei dovanojimo švente. Suplukę su dovanų maišais laksto Kalėdų Seneliai. Europoje, paplitus krikščionybei, senosios tradicijos susipynė su naujomis. Tad Kalėdas imta minėti ir kaip Jėzaus gimimo šventę. Laikoma, kad Jėzus gimė gruodžio 25 dieną, nors tiksli gimimo data nėra žinoma. Tad į Kalėdas žiūrima kaip į simbolinę Kristaus Šviesos atėjimo šventę.
- Aš šiųmetį gruodį gal tik penkias minutes mačiau saulę. Visos dienos buvo ne tik trumpos, bet ir apniukusios. Tad vos gyva buvo mano saulės elektrinė – mažai elektros pagamino, – dėl niūrių dienų apgailestavo bičiulis Stasys, pasukdamas kalbą nuo šventinių prie buitinių reikalų. Jis baiminosi, kad neužteks per vasarą sukauptos savos elektros ir reikės brangiai iš ESO pirkti.
Tačiau niekur nesidėsime, prie švenčių stalo juk visi sėsime. Galės bičiulis Saulei padėkoti, kad bent per vasarą pigios elektros pagamino. Ir viltingai lauks išganingo Saulės sugrįžimo.
KŪČIŲ IR KALĖDŲ VALGIAI
Trumpai aptarėme artėjančias šventes. Kalėdų išvakarėse švenčiamos Kūčios – šeimos ar artimiausių draugų vakarienė. Ant Kūčių stalo dažniausiai 12 patiekalų, nes tiek yra metuose mėnesių. Kūčių vakarienė prasideda bendru kalėdaičių valgymu. Tarp Kūčių valgių – kūčia, skirta vėlėms, derliaus dievybėms bei bitėms vaišinti. Kisielius – dievams bei gamtos stichijoms. Visada būna kūčiukų. Apvalūs pyragėliai – sveikina sugrįžtančią Saulę. Obuoliai ir žirneliai primena iš Rojaus išvarytų pirmųjų žmonių ašaras. Kviečiai – skalsą. Pupos – derlingus metus. Spanguolės – moka nuo priešų ginti, kad jie mūsų nesutrintų. Medus – šviesos ir sveikatos simbolis. Duona ir pyragas – stiprybės, proto, susivaldymo, ištikimybės, gerumo, nuolankumo ženklas... Seniau tradicinis Kūčių valgis buvo šerniena arba kiauliena. Tik katalikų religijos veikiama mėsa nuo Kūčių stalo persikraustė ant Kalėdų stalo.
Mėsos vietą užėmė žuvis ir silkė. Jos primena Jėzaus stebuklą, kai kelių tūkstančių žmonių minia buvo pamaitinta dviem žuvimis ir penkiais kepaliukais duonos. Ir dar surinkta dvylika pintinių valgio likučių.
- Aš esu mėsėdis. Per Kūčias paragauju dvylika patiekalų ir slapčia sliūkinu prie šaldytuvo, kur atsipjaunu dešros ar lašinių gabaliuką, – prisipažino Stasys, jog be mėsos neapsieina nė dienos.
Priminiau, kad senovėje lietuviai prieš Kalėdas skersdavo kiaulę, tad kiaulieną valgydavo ir per Kūčias, ir per Kalėdas. Kiaulienos valgymas bei aukojimas prilygdavo žemės derlingumą pakeliantiems burtams.
Pasidarę į šventinius stalus, vėl grįžtame prie šviesos, nes be jos neturėtume nei duonos, nei mėsos.
ŠVIESA NUGALI TAMSĄ
Saulė nutolsta, nusisuka, ir sugrįžta. Danguje mums nuolat šviečia žvaigždės. Viena iš jų Trims Išminčiams parodė kelią pas gimusį Jėzų. Net ir stojus tamsai, žvaigždės mums siunčia kerinčią šviesą. Senovės žmonės tikėjo, jog kiekvienas žmogus turi savo žvaigždę – angelą sargą. Kai paklystame, pasaulio šviesa mums parodo tikrąjį kelią. Gimstame po savąja žvaigžde ir iš šio pasaulio iškeliaujame jos šviesos pašaukti. Užsiminus apie pasaulio šviesą, prisiminėme pasakojimą iš Biblijos apie pasaulio sutvėrimą. Šešias dienas Dievas tvėrė Visatą, Žemę... Pirmąją dieną Dievas sukūrė dangų ir Žemę. Tuomet tarė: „Tebūna šviesa!“ Atskyrė šviesą nuo tamsos. Dievas pavadino šviesą Diena, o tamsą – Naktimi. Kitomis dienomis ėmėsi vandenų, dangaus, sausumos, augmenijos. Sutvėrė dangaus šviesulius dienai ir nakčiai. Sutvėrė jūrų ir žemės gyvūnus. Šeštąją dieną sukūrė vyrą ir moterį. Žmonėms įsakė daugintis ir valdyti Žemę.
- Gal ir šventvagiškai pasakysiu, bet Dievui nepavyko žmoniškų žmonių sukurti. Gal todėl, kad juos tvėrė šeštąją dieną. Buvo pavargęs. Viduryje savaitės gal mes būtume labiau nusisekę, – svarstė Stasys. Jo manymu, Dievas ir pats pripažino, kad su žmonėmis nepasisekė. Juk netrukus Adomą su Ieva išvarė iš Rojaus. Ir be reikalo prisakė mums valdyti Žemę. Su tokiais, kaip dabar valdymais mes ir Žemę, ir save pražudysime.
Panašu, kad žmonija elgėsi ne taip, kaip Kūrėjo buvo sumatyta. Todėl Dievas atsiuntė savo sūnų Jėzų, kad mus atvestų į protą.
- Ir ką mes su Juo padarėme? Prikalėme prie kryžiaus?! – sielojosi Stasys, nusivylęs žmonių elgesiu.
Ne visai šventiškai kalbos pasisuko. Tik turi būti vilčių. Juk Saulė sugrįžta. Gal dieviška šviesa pagaliau mūsų protus apšvies. Kitaip juk niekais nueitų sau ir kitiems skirti gražūs kalėdiniai linkėjimai. Šviesa juk visada nugali tamsą. Jeigu nenugalės, liksime lindėti tamsoje? Niekas tokios ateities nenori!