Naujausios
Situacija šalyje, bent jau tiek, kiek nušviečiama viešai, sudėtinga. Jeigu uždaromi oro uostai, matyt, yra tam priežasčių. Bet... tuo metu, kai šalies valdžia turi vieningai dirbti ir galvoti, kaip elgtis šioje situacijoje, susiskaldymas arba vieni kitų menkinimas, žeminimas tik didėja.
Ei, jūs ten, sėdintys Seime... Žmonės jus išrinko tam, kad dirbtumėte. Seimas – jūsų darbovietė, kurioje kiekvienas turi savo funkciją, o jeigu žinių trūksta, yra daug patarėjų, padėjėjų... Kada pagaliau sėsite prie vieno stalo ir pradėsite priimti teisingus sprendimus?
Juk rinkėjas tikėjo jumis, atidavė savo balsą ir, nepaisant nei partijų, nei religijos, nei veido išraiškos ar pomėgių...
Jeigu darbovietėje priimtas naujas darbuotojas ima kelti bangas ir užsiimti intrigomis, sukiršina visą kolektyvą – iškart krenta produktyvumas arba išvis niekas nebenori dirbti.
Seime daug tokių, kurie daug kalba ir nieko nedaro – pirštu rodo: „Va, tas toks, anas – anoks...“
Rinkėjui jūsų vidinės intrigos arba nusikalbėjimas prieš kameras tikrai neįdomus ir, patikėkite, visiškai atsibodęs. Ko tikimasi – tai tik rezultatų, todėl pagaliau eikite dirbti...
Ėmė kristi... Ne, ne lėktuvai, bet balionai. Kol kas... Ponas buvęs ministras Kasčiūnas aiškina, kad niekas negeba situacijos suvaldyti... Bet lygiai prieš metus, kai pats buvo ministru, jis garsiai rėkė radęs būdų sustabdyti tuos balionus ir... problema tada lyg ir buvo išspręsta. Bent jau spaudos konferencijose.
Tai apie ką tada kalbėjo tuometinis ministras, kokius apsaugos būdus buvo atradęs ir numatęs? Dar nespėjome pamiršti šių „faktelių“, o jis jau ragina burtis opozicijai ir priimti kažkokius kitus sprendimus. Tai negi anas jo siūlymas suvaldyti situaciją buvo blogas, ar jo visai nebuvo?
Aš kalbu apie valdžios vyrų ir moterų atsakomybę – kalbant. Žmonės jautriai reaguoja į bet kokią blogą arba grėsmingą žinią, nors... gerų naujienų seniai negirdėti, tik pjautynės...
O protingi žmonės laukia rezultatų – nesvarbu, kuri partija pasiūlys, svarbu, kad suveiktų ir matytųsi bent šiokia tokia vienybė ten, Seime.
Po interviu su Ukrainos žurnalistu paskambinusi viena Biržų krašto mokytoja sako, kad nereikėjo... Jos žodžiais, „tai ne mūsų karas, tai Ukrainos karas, todėl geriau nerašyti apie tai“...
Nemanau, kad ji nusistačiusi prieš Ukrainą arba ukrainiečius – ji tikrai puikiai supranta, koks baisus dalykas yra karas ir mirtys. Tačiau ji, kaip mokytoja, mačiusi daug valdžių, tikriausiai todėl išmokusi nuosaikumo ir atsargumo...
Juk buvo laikai, kai mokytojai buvo verčiami – o gal ir patys norėjo – pasirodyti labai uolūs ir stovėjo prie bažnyčių durų, gaudydami mokinius, ėjusius į maldos namus, už skverno... O paskui „kalė“ prie gėdos stulpo...
Bet, prasidėjus Atgimimui, tie patys mokytojai sėdo į pirmas lonkų eiles ir tapo nuoširdžiais (?) tikinčiaisiais.
Tačiau buvo ir tų, kurie turėjo ir turi savo ideologiją – jie tada ir dabar nebijo bažnyčios. Arba nei tada, nei dabar į ją neina, bet ir kitiems neperša savo nuomonės.
Beje, aš manau, kad būtinai reikia kalbėti apie tai, jog palaikome Ukrainą. Reikia remti šią šalį, o ne sukčius, kurie žada aukso kalnus už investicijas... Nes, pamenate, kai skelbėme šalies nepriklausomybę – kaip buvo svarbu sulaukti kitų šalių palaikymo, nors ir žodinio...
Netgi „Eurovizijos“ metu akylai žiūrime, kas mūsų šalies atlikėjams skiria daugiau balų, o kas – mažiau... Palaikymas sunkiu momentu svarbus ir šaliai, ir žmogui.
Jeigu „Eurovizija“ vieniems – menas, kitiems – ne, tai dar sunkiau atskirti, kuris žmogus Lietuvoje vertas menininko vardo, o kuris tik apsimeta juo.
Įdomu, kaip tėvai aiškina savo paaugliams vaikams, kodėl nekultūringa keiktis, jeigu viešai „kultūrininkai“ siunčia politikus „na...“, o žymus atlikėjas – „žvaigždė“ – švaistosi „by...“ kitų adresu.
Kitas kasdieniu tapęs žodis „vatnikas“ vartojamas nuolat, nors jaunoji karta nežino, ką tai reiškia. Viena aišku – kažką norima pažeminti.
„Sąvokos „vatnikas“ vartojimas rodo posovietinį mentalitetą“, – LRT RADIJUI yra sakiusi Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentė Nerija Putinaitė. Jos nuomone, terminas „vatnikas“ – posovietinio mentaliteto požymis, susijęs ir su socialiniame užribyje esančio žmogaus pažeminimu.
Bet mums patogu – nepatiko kito žmogaus nuomonė, išvadinam jį „vatniku“ ir iškart dūšioj ramiau.
Tik kaip tokią retoriką paaiškinti jaunimui? Ar į mokyklas nepersikėlė ši retorika – pasiųsti... ne tik klasioką, bet ir mokytoją?
Ar tokia situacija nėra moralinis smurtas, kurio prevencijai skiriama tiek daug dėmesio ir laiko? O gal šie dalykai nėra tokie populiarūs, kaip aiškinti, jog yra daugiau nei dvi lytys, ir statyti tualetus ugdymo įstaigose trečiosios lyties atstovams?
Ir kas nuspręs, kieno adresu galima lieti neapykantą, kam galima grasinti, o kas – neliečiamas ir teisus?
Lietuvos kariuomenės Ordinariato Ruklos įgulos vyresnysis kapelionas majoras Arnoldas Valkauskas apie sudėtingus dalykus moka kalbėti paprastai. Į klausimą, kaip suvaldyti karo baimę, jis atsako: „Reikia melstis, kad Dievas apsaugotų mus nuo karo“. Ir priduria, kad pasaulis pakankamai išprotėjęs...
Kiek jis užduotų poterių tiems, kurie nepagarbiai elgiasi su kitais?
Iki Vėlinių liko tiek nedaug. Todėl norisi vidinės ramybės. Anot A. Valkausko, kai ant mylimų žmonių kapo degsime žvakelę, pirmiausia pagalvokime apie save – kiek mums patiems reikia šviesos, kad būtume geresni, pakantesni ir nereikėtų labai atgailauti už tai, ką darome.
Didžiausios vertybės – laisvė ir meilė. Jeigu myli save, savo artimą, tai nesunku juos ginti nuo agresijos... Juk aš, juk mes norime savo laisvės.