Naujausios
Kupiškio r. Subačiaus gimnazija
Guoda Skukauskaitė, 11 klasė
Geriausia mano draugė
Iš močiutės prisiminimų apie tremtį
Vienas iš žiauriausių ir bene labiausiai į lietuvių atmintį įsirėžusių įvykių buvo tremtis į Sibirą. Dar yra gyvų žmonių, kurių pasakojimai atkuria Sibiro plotų vaizdus ir traukinio gaudesį, aimanas vagonuose. Mano mylimiausia kaimynė, taip pat išgyvenusi tremtį, nenustoja pasakot ir pasakot, o man labai įdomu, klausau, o paskui jau viena apmąstau viską, svarstau, ką aš būčiau dariusi, labai tikėdama, kad niekad niekam nebeteks nieko panašaus patirti.
– Baisus laikotarpis buvo. Nežinojom, kad veš. Buvo tų vežimų, bet atrodė, kad gal mumy nelies. Vienas vežimas prieš Kalėdas buvo, o mum vežė gegužės mėnesį. 1948 metų gegužės 22 dieną. Mano vieno brolio neišvežė, jo nebuvo namuose. Buvo prisiprašęs tetes pusbrolis, kad paganytų karves, kol piemenį gaus. Jį išleido ganyt, tai taip ir atliko. Paskui jį mamos sesuo pasiėmė, kurgi vienas pagyvins. Gal kokių dvylikos tik metų buvo. Ir tėtės to pusbrolio šeimų vežė, o jis atliko. Buvo dar toks ruskelis Valodka, pabėgėlis rusas, tai su tuo abu ir liko... Išvažiuoji, viską palieki, ką gi pasiimsi? Na, pasiimti tai davė, bet nieko daug su savim nepasiimsi... Daugiausia tai tik maisto. Iš mūsų seniūnijos dvidešimt penkias šeimas išvežė. O seniau tai šeimos didelos būdavo... Traukiniu teko ilgai važiuoti, pusę mėnesio, – bobutė, atsidusdama ir lyg iš naujo jusdama to traukinio dundesį, pradeda pasakojimą.
– Tikrai ilga kelionė... O ką reikėdavo daryti įsinorėjus į tualetą? – šito tikrai seniai norėjau paklausti, nes neįsivaizduoju, kaip dvi savaites gyvuliniame vagone iškentėt tektų, kai tualetų nėra.
– Nu tai stotyse sustoja, būdavo viduryje vagono skylė padaryta, o niekur mūsų neišleisdavo, tai po vagonais ir darydavom. Pritūpdavo ir vyrai, ir moterys – visi kartu, – oi, kad saldžiai nusijuokia Genutė, turbūt kokį nors kuriozą prisiminus bus. – Mus nuvežė iki Komerčiagos, tenai naktį išlaipino, oi lietus lijo, visų naktį taip davė. Perlijo, šlapi visi, šalta baisiai. Rytą kažkiek saulė pasirodė, apdžiūvom. Tai tik apie pietus pradėjo išvežioti. Atvažiuoja mašinos, sukrauna ir barakuosna veža. O jau visi, kas iš Lietuvos, buvom kaip savi. To pati bėda, tas pats gyvenimas. Tenai buvo mokykla, tiktai toli labai. Valia ėjo, baigė septynias klases rusų kalba. Matai, nepilnamečių nepriimdavo darban, nes miško darbai... Matyt, valdžia buvo atsakinga: jei koks medis grius, tai užmuš. Iš mūsų šeimos du atliko tenai. Mano tėtis mirė kelionėje. Jį jau sergantį išvežė, o dar ir susinervino labai. Kai buvo mus išlaipinę, tai paėmė jį į sanitarinę ligoninę. Aš per naktį pašalėj išbuvau, nes nelaikė manęs toj prieglaudoj, kad ryte dar pamatyčiau. O jis ryte dar šnekėjo: „Aš tai, sako, tikrai mirsiu tuoj, baisiai bloga man, bet kur tu dėsiesi be šeimos, jeigu išveš šeimą, viena be nieko.“ Jis labai rūpinosi manim, bet aš nebijojau nieko. Grįžau, netrukus ir išvežiojo mus, – pasakoja Genutė, o aš jau įsivaizduoju save jos vietoj. Labai nusiminiau, nes turiu tėtį, kurį labai myliu, ir pagalvojus net gumulas gerklėje užstringa, turbūt pražūčiau vien iš sielvarto.
– O baba mano nuvažiavo, gyveno dar du metus. Buvo jai aštuoniasdešimt penki kokie tada… Nu tai tenai aš su vyriausiu broliu tik dirbau. Jis su elektrine piela dirbo, o aš šakas genėjau. Pirmus gal du metus dirbom visą savaitę, o paskui padarė, kad šeštadienį ir sekmadienį nedirbtume. Bet namuose būdavo to darbo, reikėjo bulbas, kiek pasisodindavom, apeit, žemę miške išsibedžioti su lopeta. Karvę paskui nusipirkom, šieną susiruošt tekdavo. Na, ir apsiskalbti reikėjo. Karvei bernai buvo tvarteliukų pastati, vietiniai rusai tai ištisą žiemą laikydavo karvę lauke...
Atidžiai klausausi savo draugės pasakojimo, deduosi viską ne tik į galvą, bet ir į širdį. Mane stebina, kad, nors ir darbų krūvos, žmonės rasdavo laiko tradicijoms. Šventės – neatsiejama kiekvienos šeimos, tautos gyvenimo dalis. Tai mūsų tradicijos, siela, bendravimas. Taigi nors ir ne Lietuvos žemėje, o gūdžiuose Sibiro taigos kloduose, tradicijų niekas nesugadino, gal net dar labiau suartino žmones bendrauti, dalintis šiluma...
– Mes, lietuviai, švęsdavom Kalėdas, Velykas. Barakuose susirenka žmonės į vienų vietų. Melsdavomės bendrai. Ir kiekvienų vakarų susirinkdavome melstis. Aš vėlai, būdavo, grįžtu iš darbo, tai visi laukdavo manį. Tada pravesdavo tokie Gailišiai, turėjo gerus balsus, litanijas giedodavo. Tai žinotum, buvo kelios grytelkos netoli tų barakų, gyveno rusai. Tai suėjį, būdavo, toliau, pulkelis stovi ir klausosi, – močiutė užsisvajoja pažvelgusi į lubas, ramiai atsidūsta...
Panevėžio „Minties“ inžinerijos gimnazija
Asmina Masiokaitė, 10 klasė
Etiudai
Ugnė tarp kitų
Ugnė buvo penkiolikos. Iš pirmo žvilgsnio ji – niekuo neišsiskirianti paauglė. Ilgi rudi plaukai, įprasta kuprinė, paprasti rūbai ir visada ausinės ausyse. Kiekvieną rytą ji ėjo į mokyklą tuo pačiu keliu, stebėdama kitus taip lyg pati būtų nematoma. Dažnai taip ir jautėsi – nematoma.
Klasėje ji sėdėjo paskutiniame suole prie lango. Vieta šalia jos visada buvo tuščia. Kartais ten atsisėsdavo ir kiti klasiokai, bet tik tada, kai reikėdavo atlikti grupinį darbą. Po to vėl būdavo tuštuma. Pertraukų metu Ugnė dažniausiai stovėdavo kampe, laikydama telefoną rankose ir apsimetinėdama, kad rašo kažkam svarbiam, nors iš tikrųjų ji tik stebėdavo, kaip kiti kalbasi ir bendrauja vieni su kitais.
Ne visada buvo taip. Pradinėse klasėse ji turėjo draugę. Jos kartu žaisdavo, rašydavo viena kitai laiškelius ir net svajodavo apie ateitį kartu. Bet, kai atėjo į gimnaziją, jos draugė susirado naujų draugų. Ir nors jos nesusipyko, viskas tyliai baigėsi.
Vieną dieną per pertrauką Ugnė sėdėjo mokyklos bibliotekoje – savo mėgstamiausioje vietoje. Ten buvo tylu ir niekas neklausinėjo, kodėl ji viena. Ir nors ji ir dažnai jautėsi viena, kartais pagalvodavo, kad gal ne taip jau blogai. Tyloje galėjo būti savimi. Gal vieną dieną viskas pasikeis, bet kol kas buvo taip.
Pastebi viską
Kai kurie žmonės pasaulį mato kitaip. Jie pastebi viską nuo didžiausių dalykų iki pačių mažiausių smulkmenėlių. Jie mato, kai kitas nusišypso ne taip, kaip visada, ar kai mokytoja atrodo pavargusi.
Tokie žmonės dažniausiai daug nekalba. Jie tik tyliai stebi, kas vyksta aplinkui. Jie pastebi, kai kitas ateina su nauja šukuosena ar kai kažkas nesijaučia gerai. Net kai niekas nekreipia dėmesio, jie jau viską būna pastebėję.
Ne visi apie tokius žmones galvoja vienodai. Vieni sako: „Jis per daug žiūri, man nejauku.“ Kiti juos vadina keistais, nes jie visada tyli ir sėdi su savo mintimis. Bet yra ir tokių, kurie sako: „Jis pastebi, kai jaučiuosi blogai ir paklausia, ar viskas gerai.“
Tokie žmonės viską supranta.
Tyla
Austėja visada buvo tyli. Ji nekalbėdavo daug, nesistengė išsiskirti. Kiti mokiniai daug kalbėdavo, garsiai juokdavosi, žaidė per pertraukas koridoriuose, o Austėja tiesiog tyliai ir ramiai sėdėdavo ant suoliuko ir stebėdavo, kaip vieni bendrauja su kitais. Ji dar mėgo skaityti knygas, tai buvo vienas iš jos pagrindinių hobių.
Mokytojos ją mėgo, nes ji buvo rami ir visada pasiruošusi pamokoms. Klasėje ji niekada nekėlė rankos, bet jeigu jai liepdavo atsakinėti, tai ji atsakydavo teisingai ir aiškiai. Jos balsas buvo tylus, bet be galo gražus.
Ji neturėjo daug draugų, bet atrodė, kad jai jų ir nereikia. Kartais kitos mergaitės bandydavo pakviesti ją žaisti kartu, bet ji dažniausiai atsisakydavo.
Vieną dieną Austėja neatėjo į mokyklą. Klasės auklėtoja pranešė, kad ji išvyko su šeima gyventi į kitą miestą. Niekas jos neišlydėjo ir jos suolas liko tuščias.
Po kelių savaičių apie Austėją beveik niekas nebegalvojo, o jos vietoje jau sėdėjo nauja mergaitė. Visi gyveno toliau tarsi jos nė nebūtų buvę.
Vaikai
Vaikai yra tiesiog vaikai. Jie dar maži, bet jau turi daug minčių ir jausmų. Jie mėgsta žaisti, juokauti ir daryti kvailus dalykus. Jiems smagu būti su draugais, klausytis pasakų ar tiesiog lakstyti kieme.
Kartą septynmetis Lukas nusprendė nupiešti paveikslą ant kambario sienos. Jam tai atrodė kaip puiki galimybė parodyti savo sugebėjimus. Bet kai mama tai pamatė, ji labai supyko. Sienos buvo naujai dažytos, o dabar jos buvo visos išpurvintos dažais. Mama supyko taip stipriai, kad net trenkė dažų dėžutę į grindis. Lukas išsigando ir pradėjo verkti. Vėliau mama nusiramino. Ji pamatė, kad Lukas nenorėjo padaryti nieko blogo ir tiesiog norėjo parodyti, ką moka. Ji pradėjo valyti sieną, o Lukas tyliai padėjo.
Dažnai suaugusieji nori, kad vaikai viską suprastų ir visada elgtųsi gražiai, bet taip nebūna. Vaikai dar auga ir mokosi, todėl daro daug klaidų. Jei ant jų kažkas supyksta, jie verkia, bet taip išmoksta, kas yra teisinga, o kas ne. Vaikams reikia dėmesio ir meilės. Jiems svarbu, kad tėvai, draugai ir mokytojai juos suprastų. Jie nori būti išklausyti.
Vaikystė yra trumpa. Užaugti dar spės, o dabar jie yra tiesiog vaikai.
Goda Žukelytė, 12 klasė
Be garantijos
Išgirstas autobuse pokalbis apie skundą dėl garantijos paskatino pamąstyti.
Gyvybė – tai stebuklingas reiškinys, pulsuojantis mūsų planetoje. Tai dovana, kurią gauname vos gimę, tačiau jos iki galo nesuprantame. Iš tiesų ji yra labai brangi, trapi ir laikina. Mes nesirenkame, kada ir kur gimti, bet kiekvienas turime galimybę pasirinkti, kaip mes norime tą gyvenimą gyventi. Branginti gyvenimą reiškia ne tik rūpintis savimi, bet ir mylėti kitus žmones, gyvūnus, saugoti gamtą ir kurti mūsų dabarties pasaulį, kuriame norėsis gyventi ir ateities kartoms. Gyvybė – tai atsakomybė, o ne tik galimybė.
Gamta – tai mūsų gyvybės šaltinis, nuolat primenantis, kad kiekvienas gyvas organizmas turi savo vietą ir paskirtį pasaulyje. Ji veikia kaip sudėtingai sudėliota sistema, kurioje kiekvienas elementas atlieka gyvybiškai svarbią funkciją. Medžiai teikia deguonį, upės atgaivina žemę, gyvūnai palaiko pusiausvyrą. Stebėdami gyvūnus galime daug ko iš jų pasimokyti: vilkai rūpinasi savo gauja, paukščiai supa lizdus savo mažyliams, bitės dirba išvien dėl viso avilio gerovės. Visi jie gyvena ne tik sau. Tai pamoka ir mums, žmonėms, gyventi kartu, padėti vieni kitiems. Tik tada, kai dalijamės meile, rūpesčiu ir pagalba, tampame verti šios dovanos – gyvybės. Taip pat žmogaus aplinka, tėvynė, kurioje jis auga, daro didelę įtaką gyvenimo suvokimui. Tai reiškia, kad tik ten, kur jaučiamės saugūs, laisvi ir priimti, mes galime branginti gyvenimą visa širdimi.
„Aš noriu suprasti pasaulį, žmogų, save“, – teigė Vytautas Mačernis.
Šiandieninėje visuomenėje didelę dalį kasdienybės užima ir technologijos. Nors jos dažnai atitolina mus nuo gamtos, tačiau tinkamai panaudotos gali padėti išsaugoti gyvybę. Inžinieriai kuria prietaisus, kurie gelbsti žmonių gyvybes ligoninėse. Statomi namai, kurie saugo žmones nuo įvairiausių gamtos stichijų, kuriami automobiliai, kurie padeda greitai pasiekti pagalbą. Net atsinaujinančių technologijų plėtra – tai inžinerinis būdas apsaugoti pasaulį nuo dar didesnės taršos. Gyvenimas nėra tik buvimas, bet ir nuolatinis pažinimas, pasaulio pastebėjimas, koks jis yra gražus, spalvotas, įvairus. Suprasti žmogų – tai atjausti, išklausyti, padėti. O suprasti save – tai galbūt sunkiausia, bet svarbiausia gyvenimo užduotis. Tik tada atpažįstame savo gyvenimo vertybes, tikruosius norus ir baimes, galėdami džiaugtis gyvenimu ir padėti kitiems daryti tą patį.
„Tas, kuris žvelgia į išorę – sapnuoja; tas, kuris žvelgia į vidų – prabunda“, – sakė Karlas Gustavas Jungas.
Gyvybė – tai dovana, kurią gavome be garantijos. Nežinome, kiek ji truks, todėl kiekviena diena – tai nauja galimybė gyventi prasmingai. Brangindami gyvybę mes tampame žmonėmis iš tikrųjų. Esame jautrūs, išmintingi, atsakingi. Tokie turime būti kiekvieną dieną, kiekviename pasirinkime, kiekviename žingsnyje. Juk dėl garantijos nėra į ką kreiptis, tik į save.
_________________________________________
Jaunųjų kūrėjų galimybių tribūna „Nevėžis“ – tai nuo 2013 m. vykstantis Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos projektas, buriantis jaunuosius literatus, dailininkus ir fotografus bei savo profesijai atsidavusius mokytojus Panevėžio mieste ir regione. Kūrybos laukiame el. paštu – nevezis@pavb.lt. Dėl kilusių organizacinių klausimų kreipkitės el. paštu arba tel. 0 45 50 20 39.
