Naujausios
Kupiškio r. Subačiaus gimnazija
Guoda Skukauskaitė, 10 klasė
Geriausia mano draugė
Draugė
Penktadienis. Graži pavasario diena. Mane prie keliuko paleidžia mokyklinis autobusiukas. „Ach, pagaliau praėjo ši savaitė“ – pagalvoju ir pasileidžiu tekina namo. Vos tik praveriu kambario duris, iš karto numetu kuprinę prie rašomojo stalo kampo. Atidarau spintos duris. Ir ką čia apsirengti? Netrukus (o retai taip būna!) randu rožinį kiek saulės nudegintais pečiais džemperį ir melsvas kelnes, kurios gerai nebeišsiplauna po praeito rudens bulviakasio. Na, neatrodau labai madinga, tačiau šiandien man nusispjaut ant visko – juk ne kasdien penktadienis! Pagaliau lėkti pas draugę ir džiaugtis aplinkui atbundančia gamta man didelis malonumas! Žinau, kad žmonės kalba: „Vis abi ir abi. Ir ką tas vaikas su senu žmogum veikia? Ir iš kur tiek kalbos randa?“ Man nesvarbu – skriste skrendu per pievą žemyn kalneliu, šiltas pavasarinio vėjo gūsis įsisuka į plaukus, juos suveldamas, o griovyje neseniai išsprogusių kačiukų žiedadulkės net priverčia saldžiai nusičiaudėti. Aš jau čia... Štai seniai pažįstamas sodas, kuris turbūt mano prosenelių laikus mena ir ruošiasi sužydėti dar kartą, kaip ir kiekvieną pavasarį. Senoviškas tvartas visu savo senoviškos statybos grožiu puikuojasi kiemo vidury, truputį atokiau stovi sena daržinė, į kurią dieną užėjus galima pamatyti daug žvaigždžių stoge, o mįslinga dūminė pirtelė tūno susirietus po senu klevu. Gaila, bet ji jau kiūžta nuo metų naštos. Pilnas gėlynas palei namą gražiausių ir ryškiausių gėlių prisodintas, o laiptai štai veda į verandą. Koridoriuku paėjus dar vienos durys – baltos, be galo sunkios, su senovišku atidarymo mechanizmu, kurį nelengva įveikti. Pabarbenus į duris pasigirsta malonus senos moters balsas: „Užeik, prašom, prašom.“ Kiekvieną kartą išgirdus šį balsą mane apgaubia šių namų šiluma ir jaukumas. Už keleto žingsnių krėsle prie stalo sėdi senutė. Jos veidas gyvenimo vingių pilnas, bet šypsena kaip saulės spindulys ankstų rytą! Nors senatvė daug ką pakeitė jos veide, bet ta šypsena išliko lyg koks jaunystės simbolis. Nors nesu mačiusi senolės jaunos, bet ir žodžių nebereikia, kad pamatytum jos jaunatvišką sielą. Ant nosies neretai puikuojasi raudonais rėmeliais ir storais stiklais akiniai, kurių jai prisireikia tik tada, kai skaito knygas ir laikraščius, mat į tolį puikiai mato. Plaukai baltučiai ir atrodo lengvi kaip pūkas. Štai tokia ta mano draugė... Nors amžiaus skirtumas aštuoniasdešimt metų ir mes esame kaimynės, tačiau esam tokios draugės! Kaip man malonu atėjus pasiklausyti pasakojimų, kartu pasijuokti ar išsipasakoti. Šiaip net neprisimenu, kada pradėjau pas ją lankytis ir iš kur tas ryšys tarp mudviejų atsirado. Na, matyt, nuo mano pampersiškos vaikystės, kai tėtis ant rankų nusinešdavo eidamas į svečius. Dar įdomus tas dalykas, jog mano giminė ir Genutės (toks mano senosios draugės vardas) giminė turi seniai įsišaknijusius draugystės saitus. Kadaise namuose, kur su šeima dabar įsikūrusi, gyveno ir mano prosenelė, tėčio močiutė. Ji ir Genutė buvo labai geros draugės. Kadangi mano prosenelė buvo 15 metų vyresnė, tai Genutė jai padėdavo ir buvo susidraugavusi su jos dukterimi, mano tėčio teta Vida. Taigi nuėjus pas bobutę visuomet išgirstu daug nostalgiškų pasakojimų apie savo giminės senuosius... Deja, daugumos jų jau nebėra šiame pasaulyje, bet Genutės prisiminimuose jie vis dar gyvi, kartais net pabandau įsivaizduoti pasakojamus įvykius ir atrodo, lyg viskas vyktų čia ir dabar, o ne gilioje praeityje. Tikrai daug visko sužinau, to net negalėtų joks kitas mano pažįstamas žmogus papasakot.
Akys
Visuomet maniau, kad močiutės akys buvo mėlynos, tik amžiui bėgant apsitraukė pilku šydu, tačiau vieną kartą dėl įdomumo jos paklausiau:
– O kokios spalvos buvo tavo akys?
– Akys? – pasitikrindama paklausė, o man linktelėjus atsakė, – mano akys buvo rudos.
– Rudos? – nuo atsakymo beveik žandikaulis atvipo ir dar kartą kaip pasitikrindama bandžiau geriau į jos akis įsižiūrėti, tačiau negalėjau, nes, matyt, tiek daug prabėgusių metų jas bus nublukinę, kaip saulė daiktus nublukina.
– Mano akys buvo tamsiai rudos, paskui iššviesėjo. Seniau sakydavo, kad rudos akys yra stiprios, bet gal ir iš tikro, aš gi dabar da, šitokių jau metų, o vat matyt tolyn gerai galiu, tik va skaitymui akinių reikia. Tu žinotum – jei ten, pakrūmėj, kas aina, aš visku matau pro langu: ar kažkoks žvėrelis ar žmogus, visku matau… – pati stebisi senolė ir parodė pirštu į tolį…
Žvaigždės
Kai buvau mažesnė, gal devynerių, dažnai laiką leisdavau su Genutės sesers anūku, mat jisai dažniausiai čia, kaime, būdavo per atostogas. Jis porą metų už mane vyresnis. Neretai prisigalvodavome įvairių išdaigų ir šiaip įdomios veiklos. Vienas iš mėgstamiausių žaidimų buvo bazių statymas ir „namų“ žaidimas su šunimis ar katėmis. Ak, ta vaikystė, kartais ir dabar pagalvojus norisi sugrįžti… Kaip ir minėjusi esu, atokiau nuo kiemo stovėjo daržinė, po šienapjūtės ūkininkas ten suveždavo šieno rulonus. Na, ten mūsų niekas neleisdavo, nes pavojinga, bet uždraustas vaisius juk saldžiausias. Taigi, šis mažas ir truputį nelegalus reikalas galėjo būti įveikiamas nelengvai: pirma misija būdavo tyliai ir ramiai pasišalinti nuo mus „saugančių“ suaugusiųjų, antra – patraukti nuo daržinės durų didžiulį ir sunkų rąstą, kuris remdavo duris, kad užėjęs stiprus vėjas neįsilaužtų vidun, na, o tada prasidėdavo visas linksmumas! Užsikardavome į patį rulonų viršų, lakstydavome pasišokinėdami, o paskui pavargę rengdavomės bazę (į jos rengimą įeidavo dar šunų ar kačiukų užkėlimas į viršų, ant rulonų). Sėdėdama pakeldavau akis į „naktinį“ dangų… Taip, taip – į dangų, nes matydavosi priberta daug mažų žvaigždučių. Būdavau tokia pakerėta jų grožio! Iš tiesų tas žvaigždėtas dangus dieną buvo tik kadaise buvusios ledo krušos išdaužyti šiferio lakštai, pro kurių skylutes saulėtą vasaros dieną žaismingai skverbdavos saulės spinduliai…
Metai
Kiekvieną kartą užėjusi ir prisėdusi paklausiu to paties klausimo. Nesitikiu kitokio atsakymo, bet vis tiek:
– Kas pas tave naujo?
– Kas čia bus naujo, vis sėdžiu ir sėdžiu. Žinai, Guodut, tik sėdėt ir gulėt begaliu. Bet žinai, Dievui reikia dėkavoti, kad man niekas neskauda ir nereikia visų laikų gulėt, – džiaugiasi močiutė. Tik ji taip moka džiaugtis mažais dalykais, kurie gyvenimą padaro lengvesnį, šviesesnį, skaidresnį. Mes taip nemokam: kol dar esam jauni, net nekreipiam į tai dėmesio, nes jaustis sveikam ir energingam yra tarsi per daug kasdieniška, kad būtų galima sureikšminti. Aišku, tikrai ne visi sulauksime tokio garbaus amžiaus, o ką jau kalbėti apie geležinę sveikatą…
– Kažna, ar sulauksiu šimto metų, – atsikrenkštusi bobutė lyg ir savęs, lyg kažko kito užklausia.
– Sulauksi, bobut, ne kiek čia beliko, devyniasdešimt penkerių metų sulaukei, o dabar penkerių nebepalauksi, – linksmai padrąsina bobulytės dukra Vilė.
– Tadu unt sklepa užlipsiu ir dainuosiu, – ramiu tvirtu balsu pareiškia Genutė. Aš tik nusikvatoju iš tokio linksmo jos sprendimo ir paklausiu:
– O ką tu dainuosi?
– Tai vis kokių dainų išmoksiu gal, – atšauna man tuojau pat, – kad girdėtų visas kaimas. Na, ką galiu pasakyt, tikrai šito momento labiausiai laukiu. – Bet va, atrodo, lyg ir negyventa, viskas praėji... Buvo sunkus mano gyvenimas nuo pat jaunystės, nuo pat vaikystės... O va – vis tiek tebekabaluoju tokiam amžiuje, – toliau ilgesingai tęsia pokalbį senutė. Mane priverčia susimąstyti apie tai, kad gyvenimas greitai praeina, visi sunkumai ir negandos netrunka amžinai, bet vis tiek mintys susivelia. Dabar atrodo: oi, kiek dar visko prieš akis, aš jauna, o ta senatvė iš viso už kalnų toliausiai... Paklausius bobutės išvadų, net nežinau, kaip kitaip pavadinti tai, kad gyvenimas labai greitai praeina. Aš mintyse gyvenimą imu lyginti su vasara: kol dar pavasaris, vasara atrodo ilgas tarpas, galvoji, ką nuveiksi, pilna įvairiausių planų, galbūt svajonių ar užsibrėžtų tikslų, tačiau maždaug nuo rugpjūčio vidurio tik supranti, kad neišnaudojai laiko, o planų susikrovė trupučiuką per daug...
Genutės vaikystė, mokslo metai
Man visada atrodydavo, kad gyvenimas stovi vietoje ir daugmaž niekas nesikeičia. Na taip, per mano gyvenimo metus nėra kažkas kardinaliai pasikeitę pasaulyje, Lietuvoje ar mūsų mokykloje, tačiau kai imu lyginti Genutės ir savo vaikystę, būna net sunku patikėti. Kaip gerai, kad dar turiu žmogų, kuris tiek visko gali papasakoti. Jokiam vadovėly to nerasi.
– Aš dar prisimenu, kad mano vaikystėje niekas vaikų į mokyklą nelaisdavo nuo rugsėjo. Visad pirma gyvulių ganyti varydavo, buvo netgi išėjęs toks įstatymas, kad nuo lapkričio mokyklon. Mat nuo rugsėjo niekas neina, visi būdavo prie tų darbų pristatyti. Dauguma karves ganydavo, nors labai nesinorėdavo... Bet man ir neteko. Nebuvo pievų kaip dabar, karves po visokius miškus ir krūmus ganydavo, o dirbamą žemę žmonės labai taupydavo. Seniau žmonės daug tamsesni buvo. Vyresnio amžiaus taigi nei mokykloj buvo buvę, nei skaityti mokėjo.
– O koks žmonių amžius seniau būdavo?
– Nu visaip buvo, kai kurie ir ilgesnio amžiaus sulaukdavo.
– Kaip tavo, ar ne?
– Hmm, aha, aš irgi dar senovinė, – nusijuokia bobutė ir plačiai besišypsodama tęsia pasakojimus toliau. Matyt, jai šypseną sukelia tai, jog sunkumai praeityje, o dabar yra ką prisiminti. – Mano amžiuje jau buvo tos mokyklos. Mūsų namuose buvo mokykla. Būdavo keturi skyriai, kaip dabar klasės, bet seniau skyriais vadindavo. Tai aš tuos keturis skyrius ir baigus.
– Tau gerai buvo, nereikėjo niekur eiti, iškart atsikeli, ir mokykla šalia, – matyt suveikė mano vidinis tinginys šitą sakinį sakant.
– O aš norėdavau, man atrodydavo, kad va aiti par lauku kaip gera tiem vaikam, o man namie, – atsako ji. Matosi močiutei iš akių, kad jei dabar ji būtų jauna mergaitė ir turėtų galimybę eiti į mokyklą per laukus, tai tikrai pasileistų plaukus ir lėktų kuprinę ant peties užsimaukšlinusi. Mano vaizduotė jau piešia šį linksmą paveikslą ir aš sakau:
– Na taip, jei netoli mokykla, tai gerai eiti, bet jei kažkur už keliolikos kilometrų, tai…
– Nu tai tėp, seniau gi būdavo toli tos mokyklos, žinai, pas mus buvo ir už aštuonių kilometrų kita. Mano tetė storojosi labai, kaip čia pradėt mums į mokyklą aiti. Taigi ir užlaidė visų namų beveik, mes tik turėjom vienų kambariukų ir virtuvį. Dar, matai, mokytoja gyveno vienam kambary.
– Oho, tai kaip viskas taip sutilpo? – nustebau, nes ir šiuolaikiniuose namuose vargu ar tiek tilptų, o juk senovinėje gryčioje tiek veiksmo buvo.
– Labai didela ta mūsų gryčia buvo, kaip seniau, be pertvėrimų. Gi parėjo keturių skyrių suolai, viskas, – nuramindama mano abejojimus atsako močiutė. Na, kaip ir seniau minėjau, bobutė mėgsta lyginti dabartį ir praeitį, lyginti, kaip viskas buvo, tai ir toliau pratęsia pasakojimą, tenkindama mano susidomėjimą. – Gyvenimas taip vietoje neturi stovėt, bet kai palygini mano vaikystę ir dabar kaip yra, tai oi kaip viskas paskeiti, kaip diena ir naktis. Buvo labai skurdus augimas vaikų, viską dirbti reikėjo. Aš, žinotum, pradėjau eit mokyklon aštuonių metų, o jau melžiau karves. Būdavo, paskui, kad ir mokyklon, nors ji ir savo namuose buvo, bet reikėdavo anksti keltis. Tą klasę reikia sutvarkyt, pašluoti, suolus nuvalyti ir karves pamelžti, o tada jau mokyklon… Iš pat mažumės vaikai įdarbinti buvo. Aišku, dabar ir darbo tokio nebėra, viskas technika nudirbama, o seniau tik rankomis. Javus pjaudavo su dalgiais, oi, kiek darbo su jais būdavo – surišti ir į gubas sustatyti. Paskui veža klojimuosna, o rudenį, kai visa apsidirba, juos pradeda kulti su tokiais kultuvais.
– O tai pelės nesugrauždavo grūdų? – kaip visada aš turiu daug klausimų.
– Tai visko buvo, bet turėdavome katinų ne po vieną ir ne po du, – vėl nusijuokia senolė.
Panevėžio „Minties“ inžinerijos gimnazija
Karolina Butvilavičiūtė, 10 klasė
Viskas viename
Kai kam atrodo, kad gyvenimą pirmyn veda aistra ir meilė. Ar tai gali būti patirtis, narsa ar net kerštas? Deja, veda viskas viename. Toks jausmas gali gimti netikėtai ar slapčia tikintis. Gali atsibusti gyvybingas ir jaustis nuostabiai. Kada? Labai kasdieniškai. Pavyzdžiui, sumanius pasikalbėti su drauge arba nusipirkti kokias nors kojines ar batus ir... gyvenimas tampa nuostabus. Kasdienybė ir didelė, ir maža, tad galėčiau rašyti apie tai kiaurą dieną. Kai kam jos esmė pasireiškia per veiksmą, ypač per jausmą, kai pagaliau atkeršijai. Bet... kerštas gali atimti laimę, džiaugsmą ar net... tėvynę. O tai viskas viename: gyvenimo aplinkybės, paskata tobulėti, išgyvenimai, gyvybės ir ramybės kaina. Kad ir dabar vykstantis Ukrainoje karas, kuris pražudo žmones, juk mąstai, kaip gali ir pats nukentėti. Tai taip pat skatina atjausti, kentėti, kalbėti apie tai. Be abejo, tam tikrose situacijose yra pasirinkimas kerštauti ar gyventi... Žinoma, kad mums negeri dalykai atsitinka, tai labai blogai ir niekam to neturėtume linkėti, bet tai atsitinka. Paverčia tave į tokį, koks esi dabar. Gyvybingumas ne vien aistra ar tiesiog buvimas čia tuo, kuo mes esame dabar ir kuo būsime rytoj. Meilė irgi svarbi, kaip gyvenimas. To kartais nelemta suprasti. Juo lemta mėgautis, liūdėti, gyventi dabartyje ir užmiršti, kaip skausmingai kentėjai. Tuo, kad gyvenu įvairiai, žaviuosi, nes tai paslaptinga ir nenumanoma. Apsidairau ir suprantu: juk viskas telpa viename.
_______
Jaunųjų kūrėjų galimybių tribūna „Nevėžis“ – tai nuo 2013 m. vykstantis Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos projektas, buriantis jaunuosius literatus, dailininkus ir fotografus bei savo profesijai atsidavusius mokytojus Panevėžio mieste ir regione. Kūrybos laukiame el. paštu – nevezis@pavb.lt. Dėl kilusių organizacinių klausimų kreipkitės el. paštu arba tel. 0 45 50 20 39.
