Naujausios
Tradicijos – iš kartos, į kartą
Su V. Gasiūnu susitikome pasikalbėti jo sodyboje. Čia pat pirtelė, tvenkinukas, o aplinkui vien miškai ir laukai – tikra vienkiemio ramuma. Susėdę priepirtyje, prieš saulutę, kalbėjomės apie aludarystę, gyvenimą ir daugybę kitų dalykų.
Turbūt daugelis V. Gasiūną žino kaip aludarį, pačių pirmųjų, dar 2021 metais vykusių, biržietiško naminio alaus gamybos varžytuvių, vykusių Gataučių kaime, nugalėtoju.
Paklaustas, kas išmokė jį aludarystės paslapčių, pašnekovas tik kukliai nusišypso: „Joks biržietis nebūtų biržietis, jei nors kartą gyvenime nebūtų alaus viręs“. Netgi nuo seno juokaujama, kad tikro biržiečio kūne – ne kraujas, bet alus cirkuliuoja.
„Nesijaučiu kažkoks išskirtinis. Ypatingo recepto neturiu – miežiai, apyniai, geros mielės – pagrindiniai dalykai. Visas proceso ilgumas – rūgime. Jeigu viskas gerai, tai ir alus pavyksta geras. Kuo dažniau darai, tuo geresnis išeina. O pas ką seniau giminėje nebuvo „pivorių“? Kiekvienas tai sugebėjo. Kad ir tėtis, ir senelis, iš mamos pusės (iš tėčio pusės senelis anksti mirė), visi giminės vyrai darė alų. Net ir bobutė, kuri Dirvonakiuose gyveno... Kalbėdavo žmonės, kad skanus jos tas alus būdavo“,- prisimena V. Gasiūnas.
Toliau skaitykite popierinėje arba elektroninėje laikraščio versijoje (PDF). Užsakyti galite http://www.birzietis.com/
