Naujausios
Pirmoji moteris poetė ir rašytoja
Liudvika gimė buvusioje Biržų apskrityje, Vaškų valsčiuje, Ručinių dvare (dabar Pakruojo rajonas). Kai jai suėjo dešimt metų, tėvai atvežė į Biržus mokytis evangelikų reformatų mokykloje, kuriai vadovavo Močiulskienė (tikriausiai reformatų kunigo žmona.). Bet mergaitei neilgai teko mokytis Biržuose. Gimdydama mirė jos motina 33 metų Karolina Malinauskienė.
Nors Liudvikai buvo tik dešimties metų, bet ji buvo vyriausia. Todėl turėjo grįžti į namus rūpintis savo mažesniais broliais ir sesėmis. Vėliau jai bus lemta susipažinti su Jonu Šliūpu, tapti jo žmona. Literatūros istorijoje ji žinoma kaip pirmoji moteris poetė ir rašytoja, eilėraščius ir straipsnius daugiausia spausdinusi „Aušroje.“ Dažniausiai pasirašydama Eglės slapyvardžiu.
Yra išlikęs toks pasakojimas. Juozas Tumas – Vaižgantas, kreipdamasis į Liudviką Šliūpienę, pasakė: „Motina, mes tave gerbiame ir mylime kaipo pirmąją mūsų moterį rašytoją. Tavo vardas, kaip aušrininkės, žadinęs savo poezija mūsų tautą, liks nepamirštas. Bet kad tu leidai savo vyrui atsiskirti nuo katalikų bažnyčios ir savo vaikų nekrikštijai, tai teks už tai prieš Dievą atsakyti ir pekloj degti“. Šliūpienė kukliai atsakiusi: „Aš labai bijau, kad tenai mes su tamsta nesusitiktume“.
(1889 metais Liudvika Šliūpienė, atvažiavusi iš Amerikos tėviškėn, apsilankė Šenbergėje (Skaistkalnėje). Čia kunigas Marcijonas Jurgaitis pakrikštijo jos vaikus Aldoną ir Kęstutį. – aut. past.).
Apie Liudvikos Malinauskaitės – Šliūpienės gyvenimą ir kūrybą, finansiškai paremiant jos dukrai gydytojai Aldonai, išleista knyga „Laisvos gadynės dukra Eglė“. Jos autorė – rašytojo Balio Sruogos žmona Vanda Daugirdaitė Sruogienė, pasirašiusi kriptonimu V. D. S.
Biržuose dirbo banke ir gimnazijoje
Jono Šliūpo gyvenimo Biržuose priežastis – pažintis ir giminystė su iš Biržų krašto kilusiu žymiu politikos ir visuomenės veikėju Martynu Yču. Jų pažintis prasidėjo dar 1913 metais, kuomet Martynas Yčas, kartu su Jonu Basanavičiumi, lankėsi Amerikoje ir svečiavosi Jono ir Liudmilos Šliūpų šeimoje. Basanavičius ėmė piršti Yčui jauniausiąją Šliūpo dukrą Hypatiją. Po daugelio metų Hypatija prisimins, kad vos pamačiusi Martyną Yčą, jį iš karto įsimylėjusi. Tačiau tik po trejų metų Martynas ir Hypatija vėl susitiko Niujorke. Martynas padovanojo Hypatijai baltus topazo karolius, o po pietų restorane jai pasipiršo.
Į atokų provincijos miestelį Biržus Jonas Šliūpas atvyko 1922 metais, pakviestas Martyno Yčo. Įsteigęs Prekybos ir pramonės banką, Martynas Yčas pasiūlė savo uošviui Jonui Šliūpui šio banko Biržų skyriaus vedėjo pareigas. Jonas Šliūpas dirbo ne vien banke, bet ir Biržų gimnazijoje dėstė higieną ir pasaulinę literatūrą. Buvęs jo mokinys Jonas Kutra prisimena: „Iš pirmo žvilgsnio J. Šliūpas krito mums savo senyva ir stambia išvaizda, o kada sužinojome, kad turime tokį garbingą mūsų tautos vyrą savo mokytoju, visi juo didžiavomės. Dr. Šliūpas mokėjo gyvai dėstyti, paįvairinti dalyką kai kuriais atsiminimais iš Lietuvos praeities kovų su vidaus ir išorės priešais; visa tai darė jo pamokas gyvas ir patrauklias“.
Rūpėjo spaustuvė, geležinkelis, žmonių švietimas
Tikriausiai nedaug kas šiandien iš biržiečių galėtų prisiminti senąjį aušrininką Joną Šliūpą (man apie jį yra pasakojęs šviesios atminties mokytojas Liubomiras Nastopka). Laimė, liko jo veiklos pėdsakų, užfiksuotų to meto spaudoje. 1922 metų kovo mėnesio 1 dieną Biržų inteligentijos susirinkime buvo įsteigta draugija „Biržų gimnazijai statydinti“. Valdybos pirmininku buvo išrinktas kunigas Povilas Jakubėnas, pavaduotoju – apskrities gydytojas (tada ir „Biržų žinių“ redaktorius) Jokūbas Mikelėnas, o kasininku – Jonas Šliūpas.
J. Šliūpas rinko Biržų gimnazijai pastatyti aukas. Ne be Šliūpo, Amerikoje leidusio ir redagavusio keletą laikraščių, paramos 1922 metais pradėjo eiti apskrities gydytojo Jokūbo Mikelėno redaguojamas savaitraštis „Biržų žinios“. Rūpėjo jam ir dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą, 1912 metais, Martyno Yčo ir kunigo Povilo Jakubėno įsteigta Biržų spaustuvė, karo metais nuskurdusi ir sunykusi. Susidomėjęs spaustuve, nusipirkęs dalį jos akcijų, Šliūpas surado patyrusį spaustuvės vedėją, kuris ją atnaujino ir Biržų spaustuvė ne vieną dešimtmetį buvo žinoma kaip pažangi provincijos spaustuvė.
1979 metais Čikagoje išspausdintoje dr. Juozo Jakšto monografijoje „Dr. Jonas Šliūpas. Jo raštai ir tautinė veikla“ rašoma, kad J. Šliūpo ir jo vadovaujamo Prekybos ir pramonės banko Biržų skyriaus nuopelnas yra ir Biržų miesto sujungimas siauruoju geležinkeliu su Šiauliais. Šio darbo ėmėsi J Šliūpo ir kitų įkurta bendrovė. Taip buvo baigtas dar vokiečių pradėtas tiesti Biržų geležinkelis.
„Jei žiemos pūgos neužpustydavo kelio ir garvežiai malkų nepritrūkdavo, – rašoma monografijoje – tai per 6 ar 10 valandų buvo galima pasiekti Šiaulius“. J. Šliūpas bandė steigti bendrovę „Sveikatos versmė“, kuri turėjo pastatyti gydyklą Likėnuose, bet tam reikėjo didelių pinigų – 200 tūkstančių litų, todėl kurorto reumatizmu sergantiems ligoniams teko atsisakyti.
Daug kas Biržų krašte J. Šliūpą pažinojo kaip Prekybos ir pramonės banko Biržų skyriaus vedėją, kreipdavosi į jį paskolos ūkiams pagerinti ar naujoms įmonėms steigti. Reikėjo nuvažiuoti pas paskolos prašančius ūkininkus ar verslininkus, todėl Šliūpas turėjo „Fordą“, samdė vairuotoją.
Pasakojama, kad jis mėgęs bendrauti su žmonėmis, kantriai išklausydavo jų nusiskundimus, nešykštėdavo patarimų. Švietė žmones ir viešai – paskaitomis. Biržuose skaitydavo paskaitas Vaitiekaus Vasiliausko kino salėje, kurioje tilpdavo daugiau kaip 300 žmonių. Su paskaitomis važinėdavo ir į artimesnius Biržų valsčiaus kaimus, ragindamas kaimiečius steigti žemės ūkio ir kitas draugijas, mažiau pypkiuoti ir daugiau dirbti. (1927 metais bankrutavo Martyno Yčo įkurtas Prekybos ir Pramonės bankas. Jonas Yčas neteko dalies savo santaupų ir investicijų. – aut. past.).
Jonas Šliūpas buvo vienas iš Spaudos bendrovės, pavadintos „Aušra,“ turėjusios remti laikraštį „Biržų žinios“ ir spausdinti neperiodinius raštus, steigimo iniciatorių. 1922 metų rugpjūčio mėnesį Biržų spaustuvė išspausdina pirmąjį šios bendrovės leidinį – Jono Šliūpo parengtą straipsnių rinkinį „Šis – tas iš pasaulinės prekybos historijos“.
Įsteigė laisvamanių draugijos skyrių
Ne be J. Šliūpo įtakos provizoriaus Apolinaro Marcinkevičiaus iniciatyva buvo įsteigtas Lietuvos Laisvamanių etinės kultūros draugijos Biržų skyrius. Net ir 1923 metų pabaigoje išvykęs gyventi į Šiaulius, Jonas Šliūpas niekada neatsisakydavo atvažiuoti į Biržus skaityti paskaitų.
1925 metais „Biržų žinios“ rašo, kad Vasiliausko salėje, kuri buvo pilna klausytojų, J. Šliūpas skaitė paskaitą apie laisvamanybę. Skaitė kaip visada vaizdžiai nupiešdamas tikybų istoriją, sulyginęs tikybas su pasauliniais mokslais, smarkiai kritikuodamas katalikų dvasininkus, jo žodžiais, siekiančius ne tiek dvasinių idealų, kiek turtų ir valdžios...
Artimesnius ryšius palaikęs su evangelikais reformatais. Dalyvaudavo jų Sinoduose ir net pamaldose. Jokūbas Mikelėnas prisimena vieną Sinodą, kuriame Šliūpas, versdamas svečio amerikiečio profesoriaus Good kalbą, įsikarščiavęs ir susirinkusius parapijiečius pats nuo savęs graudinęs, trypdamas koja ir lazda suduodamas į bažnyčios cementines grindis. Netrukus „Biržų žiniose“ buvo išspausdintas J. Šliūpo straipsnis „Plėšikai“, kuriame autorius su jam būdingu temperamentu rašė:
„Sulaukę nepriklausomybės, nemokame namie susitvarkyti, ir kažin ar toli ta valanda, kada didžiosios užsienių valstybės tars savo pasmerkimo žodį, ir kaip vėl neliks nė ženklo nepriklausomos Lietuvos. Aš, aušrininkas jau beveik 50 metų, (1875) dirbau ir tebedirbu, kaip įmanydamas, kad tautą apvalius nuo išnaudotojų svetimų ir namiškių, nesigailėjau nei sveikatos, nei darbo, nei pinigo. Prisipažįstu, kad svajoju apie Lietuvą nepriklausomą kaipo šalį, kur žmonės galėtų gyventi laisvi, apsišvietę, laimingi, bet nebuvo man atėję galvon, kad Lietuvos vaikų dalis liks plėšikais ir šalies resursus išnaudos tik savo kiemo gerovei, paversdami kitus gyventojus baudžiauninkais ir vargšais. Apsivyliau. Ir ant galo amžiaus bene vėl reikės emigranto lazdą rankon paėmus keliauti svetur laisvės ir duonos ieškoti?“
Siūlė susijungti su Latvija
Įdomios J. Šliūpo mintys apie vieningą Lietuvos – Latvijos valstybę. Jo straipsnis „Lietuvos ir Latvijos susidėjimo reikalu“ buvo išspausdintas 1926 metais sausio 3 dieną 144-jame „Biržų žinių“ numeryje. Šį straipsnį trečiasis laikraščio redaktorius Martynas Mažuika perspausdino iš „Šiaulių naujienų“ Nr. 32.
J. Šliūpas siūlo Lietuvai ir Latvijai susijungti „vienam politiškai kūnan“, sudarant federacijos pagrindais pagrįstą valstybę su vienu valstybės seimu, kurio nariai būtų renkami demokratišku būdu. Tokioje lietuvių – latvių respublikoje būtų bendras šalies prezidentas (renkamas paeiliui iš lietuvių ir latvių), bendras šalies seimas, bendri įstatymai. Bendri būtų pinigai, bendros atstovybės užsieniuose. Kareiviai lietuviai ir latviai savoje šalyje karinę tarnybą atliktų. Latvių universitete būtų lietuvių kalbos, literatūros, istorijos katedros, tokios pat latvių katedros būtų lietuvių universitete. Latvijos – Lietuvos pasienyje muitininkų nebūtų. Pasai galiotų abiejose federacijos dalyse, piliečių teisės lygios ir Lietuvoje, ir Latvijoje.
J. Šliūpas tikisi, kad visuomenė mokės ir lietuvių, ir latvių kalbas. Būtų gerai Lietuvos bedarbiams rasti darbo Latvijoje. „Šalis, – tvirtina J. Šliūpas, – turinti 5 milijonus gyventojų, daug stipresnė politiškai ir okupacijos pavojus per kaimynų pasikėsinimą labai sumažėtų. Kadangi latviai praktiškesni už svajojančius lietuvius, tai jie įneštų į Lietuvos gyvenimą daugiau materializmo ir sumaningumo (mes gi jiems duotume daugiau idealizmo) ir padidėtų darbingumas bei našumas mūsų šalies“.
Politikuoti mėgstantiems skaitytojams vertėtų pasvarstyti, kiek buvo realūs J. Šliūpo siūlymai kurti bendrą Lietuvos – Latvijos respubliką ir ką, šią idėją įgyvendinę, mes šiandien būtume pasiekę.
Sūnus kaupė tėvo archyvą
1991 metų vasarą į Biržus buvo atvykęs Jono Šliūpo ir antrosios žmonos Grasildos Šliūpienės (Liudvika mirė 1928 metais Kaune – aut. past.) sūnus Vytautas Jonas. Susitikome su juo muziejuje. Užsiminiau apie Juozo Petrulio knygą „Aušros“ poezija“, kurioje rašoma ir apie Liudviką Šliūpienę. Atrodo, jam tai nebuvo naujiena.
Tą trumpą Vytauto Šliūpo viešnagę primena ir nuotrauka (tikriausiai Zenono Meškausko – aut. past.), kurioje už Biržų vėliavos, šalia tuometinio tarybos pirmininko Vytauto Zurbos, apsirengęs juodu švarku, stovi žymiojo aušrininko sūnus. Tarp jų ir mano persona. (Tais metais buvau išrinktas V. Zurbos pavaduotoju, šių dienų terminologija – vicemeru. – aut. past.).
Sakė tada Vytautas Šliūpas, kad pasiryžęs aplankyti vietas, kur gyveno, dirbo ir rašė jo tėvas. Daug metų rinkęs ir kaupęs medžiagą apie tėvą. Susirašinėjęs su jo buvusiais draugais ir net priešininkais. Rinkęs atsiminimus. 55 metų sulaukęs ir išėjęs į pensiją, visas jėgas skyrė savo tėvo rašytinio palikimo sutvarkymui. Kaupė visų dokumentų kopijas po keturis egzempliorius. Originalus pasilikdavo sau. Po dvi ar tris kopijas planavo atiduoti Amerikoje esantiems lietuviškiems archyvams, o ketvirtąjį, kai galės, parvežti į Lietuvą. Įsteigė „Aušrininko dr. Jono Šliūpo archyvą“. Neįsidėmėjau ką, bet kažkokių dokumentų kopijų pluoštą jam įteikė ir šviesaus atminimo muziejaus direktorius Algimantas Baublys (nuotraukoje stovi dešinėje).
Archyvą Vytautas Šlūpas kaupė savo namuose, Kalifornijoje. Tikėjosi, kad Lietuvos valdžia sugrąžins jam tėvo namus Palangoje, kur galės perkelti archyvą. Grafo Tiškevičiaus statyta medinė vila, kur gyveno Palangos burmistras Jonas Šliūpas su šeima, tapo J. Šliūpo memorialine sodyba, o vėliau buvo pavadinta Palangos burmistro Jono Šliūpo muziejumi. Archyvas (laiškai, prisiminimai, rankraščių kolekcija ir kt.) nukeliavo į Šiaulius, Universiteto biblioteką. O Vytautas Šliūpas parašė knygą „Tėvas, kokį aš prisimenu.“ Mirė 2017 metais.
