Naujausios
„Ką valgyti, mama?“
„Atvažiuokite, pažiūrėkite, kaip gyvena daugiavaikė šeima“, — toks kvietimas nuskambėjo redakcijos telefono ragelyje. Moters balse — juoda neviltis. Rašė Prezidentei, Savivaldybė pažadėjo valytojos darbą. Darbo birža nedavė siuntimo, nes su aukštuoju esą valytoja negali dirbti. O vaikai klausia:“Ką valgyti, mama?“ Laimė, situacija gali būti ne beviltiška — darbą motinai pažadėta surasti.
Rūta JANKUVIENĖ
ruta@skrastas.lt
Balto ruoželio — pusantrų metų
Romualda Strazdauskienė, 37 metų šiaulietė, su vyru augina keturis vaikus — tris sūnus ir dukrelę. Vyriausiajam dvyliktokui aštuoniolika, viduriniesiems — penkiolika ir trylika, dukrai — septyneri. Trys jaunesnieji vaikai lanko ir muzikos mokyklą.
Atvėrusi duris R. Strazdauskienė kviečia į tvarkingą, suremontuotą butą. Skurdo ženklų iš pirmo žvilgsnio neįžvelgsi.
„Tai gero gyvenimo likučiai, — sako moteris. — Televizoriaus nuo naujų metų nebeįjungiame, kai elektra pabrango.“
Nuolatinio darbo moteris neturi jau daug metų. Po antrojo sūnaus gimimo bandė darbo ieškotis per darbo biržą. Išgirdo, jei pati savimi nepasirūpins, juoba kad be profesijos, tik vidurinę baigusi, — niekas nepasirūpins.
Mokėsi Šiaulių kolegijoje, prieš trejus metus įgijo aukštąją išsilavinimą, administravimo specialybę. Darbo vis tiek negavo. Dabar „eilinį kartą“ stovi darbo biržoje, o aukštasis mokslas, kaip paaiškėjo, pakišo koją gauti darbą.
Butą šeima pirko už kreditą. Savo rankomis remontavo: „Esu ir statybininkė — viskas mano rankomis padaryta, ir durys įstatytos, ir grindys, ir santechnika. Statybose dirbau ir draugams padėdavau — dabar viskas taip užsidarė, kad baisu.“
Anot jos, tik „pusantrų metų buvo baltas ruoželis“. Kai pasikvietė žmonės į Vokietiją dirbti. Dabar ir ten darbų svetimiems nėra. Ką buvo susitaupę, viskas išėjo — auksas, geresni daiktai nukeliavo į lombardą negrįžtamai.
Valgo tik vakarienę
Vaikai grįžę iš mokyklos, bet namuose pietumis nekvepia. „Valgome tik vakarienę“, — sako R. Strazdauskienė.
Mokykloje nemokamus pietus vaikai dar gauna, o nemokami pusryčiai šiais metais atimti. „Mes ir namuose nepusryčiaujame“, — sako berniukai.
O jų mama prisipažįsta, jog lyg keiksmažodžio bijo žodžių: „Ką valgyti?“
„Mes nerūkome, negeriame alkoholio. Kaip šitaip nusigyvenome?“ — R. Strazdauskienė pati savęs to klausia. Atsakymo nereikia toli ieškoti.
Šeimos pajamos — 1112 litai. Vyrui, dvidešimt penkerius metus dirbančiam toje pačioje darbovietėje, alga sumažėjo iki 956 litų. Vaiko pinigų šeima gauna 156 litus. Aštuoniolikmečiam sūnui vaiko pinigai nebemokami. Socialinės pašalpos jis taip pat negali gauti, nes gyvena šeimoje.
Rugsėjį šeima gavo paramą mokyklinėms reikmėms įsigyti — po 150 litų vaikui. Vien pratybų sąsiuviniai vienam vaikui pusmečiui kainuoja 100 litų, o jeigu dar reikia anglų kalbos pratybų — dar apie 90 litų. „Nenupirkau laiku vienų pratybų — mokykloje pasipylė dvejetai ir patyčios“, — sako moteris.
Kasdien giliau šeima klimpsta į skurdą. Už kreditą kas mėnesį reikia mokėti po 460 litų. Skolos už šildymą — 1356 litai, o vien už praėjusį mėnesį sąskaita — 408 litų: „Bijau atplėšti vokus su mokesčiais“.
Kai daugiavaikės šeimos pašalpos gaudavo 390 litų, o vyras — didesnę algą, pajamų turėjo apie 2000 litų per mėnesį. Išsiversdavo, neprašė nei socialinių pašalpų, nei kompensacijų. „Kam valstybę smukdyti, ir taip nusmukusi.“
Vyriausiasis sūnus ir pati R. Strazdauskienė susirgo. Vaistams 60— 70 litų per mėnesį reikia. Iš darbo biržos ją išmetė, nes susirgusi laiku nepasirodė pas konsultantę. Tik šį vasarį vėl darbo biržoje registravosi.
„Esame visiškai nuvaryti, — sako keturių vaikų mama. — Lietuvos valstybėje liūdna padėtis, bet kol valstybė nežiūrės šeimos — normalios šeimos — nebus ir valstybės.“
R. Strazdauskienės tėvai gelbėja dukros šeimą iš kaimo atvežtu bulvių maišeliu, pieno buteliu, nors pieną patys perka.
„Kiekvieną dieną į parduotuvę neinu, bijau“. Tik kartą per savaitę prekybos centre priperka duonos, batonų pilną maišą — laiko šaltai, kad nepelytų. Perka dar kilogramą silkės — vyrui į darbą pietums įdėti.
„Normalios mėsos mes jau beveik metai nevalgome“, — sako moteris.
Šeima dviem mėnesiams gavo europinių kruopų paketus. Suskaičiavo, jog iš jų kiekvienam šeimos nariui kasdien gali skirti po 10 gramų kruopų, po šaukštą sutirštinto pieno, po nepilną šaukštą sausų miežinių pusryčių. Tokių pusryčių pakelį paaugliai per vieną kartą suvalgo ir dar maža.
Prezidentei rūpi, kaip gyvena žmonės
„Kai atėmė iš vaikų didesnę pašalpą, nemokamus pusryčius, akys aptemo. Sėdau, parašiau laišką Prezidentei, — pasakoja motina. — Norėjau atsakymo į vienintelį klausimą, kaip išgyventi? Kaip išlikti žmonėmis ir nesugyvulėti? Man nereikia išmaldos, man reikia darbo.“
Sulaukė Prezidentūros Asmenų aptarnavimo ir dokumentų valdymo skyriaus vedėjos Genės Lukaševičienės pasirašyto atsakymo: „... šalies vadovei visada rūpėjo ir rūpi, kaip gyvena Lietuvos gyventojai... Suprantame, kad šį laišką rašote iš nevilties, nes sunkmetis palietė ir Jūsų šeimą. Nuoširdžiai apgailestaujame... Visų pirma manome, kad svarbiausia Jūsų situacijoje sveikata ...“ Ir neužmiršti linkėjimai “ko geriausios kloties“.
Tačiau vilties suteikė kiti žodžiai — Prezidentūra paprašiusi miesto Savivaldybės pagelbėti.
Su Prezidentūros laišku R. Starzdauskienė nuėjo pas Savivaldybės administracijos direktorių Vladą Damulevičių. Išgirdo pažadą — per savaitę pasiūlys darbą. Iš tiesų kovo 5 dieną moteriai penkiems mėnesiams buvo pažadėtas valytojos darbas Savivaldybėje.
„Jėzau, kaip visi apsidžiaugėme“,— prisimena moteris.
Savivaldybės Ūkio skyriuje jai net spėta paaiškinti, kur kokias patalpas kokį mėnesį reikės valyti. Bet Šiaulių darbo birža atsisakė moterį siųsti į tokius viešuosius darbus.
R. Strazdauskienę pribloškė darbo biržos konsultantės Neringos Mikalauskienės paaiškinimas, kad „tokio darbo“ ji negalinti nė tikėtis. Esą jie siūlomi “tik žmonėms iš kaimo“— ne su aukštuoju ir tiems, kurie tik ką neteko darbo.
Ką kas pasakė ar nepasakė?
Šiaulių darbo biržos direktorė Genovaitė Kuprevičienė „Šiaulių kraštui“ teigė: “Čia kažkas ne taip. Daugiavaikėms motinoms suteikiamas prioritetas. Išsiaiškinsiu.“
Tuo tarpu Savivaldybės Personalo skyriaus vedėja Edita Čičelienė iš karto paaiškino situaciją. Valytojos darbas R. Strazdauskienei buvo pažadėtas pagal viešųjų darbų programą. Bet Darbo birža atsiuntė kitas moteris.
E. Čičelienei darbo biržos tarpininkė aiškinusi, kad R. Strazdauskienė tik mėnesį stovi darbo biržoje, todėl darbo birža viešųjų darbų jai dar negali siūlyti.
„Dar sakė, kad ji turinti paklausią profesiją, todėl yra galimybių pasiūlyti jai darbą, bet ne taip greitai,“ — prisiminė E. Čičelienė.
G. Kuprevičienė sakė iš savo pavaldinių išgirdusi kitokią versiją. Esą Savivaldybė nepasakiusi moters pavardės, o pati R. Strazdauskienė — kad ją Savivaldybė priims.
„Kai pasako, ko reikia, tai ir siunčiame, o jeigu nepasakė, tai siunčiame iš eilės, kas anksčiau stovėjo,“ — aiškino direktorė šioje situacijoje keistai atrodančią versiją, verčiančią klausti — gal yra eilės “saviems“?
E. Čičelienė tik nusijuokė, išgirdusi, kad Savivaldybė nepasakiusi moters pavardės: „Du kartus tikslinome.“
G. Kuprevičienė po „Šiaulių krašto“ skambučių problemą iš karto išsprendė — pasiūlys darbą pagal viešųjų darbų programą Savivaldybės Socialinės paramos skyriuje. Darbas atsirastų jau balandį, kai tik bus pasirašyta sutartis su Socialinės paramos skyriumi. Keturiems mėnesiams su galimybę pratęsti dar du mėnesius. Ir ne valytojos. Algą gautų minimalią.
„Mes patys jai paskambinsime“, — tvirtino G. Kuprevičienė.
Šeima su keturiais mokyklinio amžiaus vaikais gyvena iš 1112 litų, o vien šildymo mokesčiai per mėnesį — 408 litai.
DUONA: Keturis vaikus auginanti šiaulietė Romualda Strazdauskienė kiekvieną dieną į parduotuvę bijo eiti — kartą per savaitę perka produktų: maišą duonos ir batonų.
PUSRYČIAI: Pusryčių vaikai nebevalgo nei namuose, nei mokykloje, o šis europinės pagalbos pusryčių pakelis vienam vaikui skiriamas dviem mėnesiams — kasdien po nepilną šaukštą.
GLOBOTINIS: Katinas šeimoje — iš buvusio geresnio gyvenimo, bet negali jo atsisakyti: „Turime ir su juo dalytis vargu“.
KLAUSIMAS: Romualda Strazdauskienė ryžosi rašyti laišką Prezidentei: „Norėjau vienintelio atsakymo: kaip išgyventi su tokiomis pajamomis normaliai šeimai, kaip išlikti žmonėmis ir nesugyvulėti?“
LAIŠKAS: Daugiavaikės motinos laiško Prezidentei faksimilė.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.