Nuo arkliuko iki šiuolaikinio traktoriaus

Nuo arkliuko iki šiuolaikinio traktoriaus

Nuo arkliuko iki šiuolaikinio traktoriaus

Blauzdžiūnų kaimo (Joniškio rajonas) ūkininkas Egidijus Kriščiūnas ūkį prieš 14 metų perėmė iš savo tėvų Vidos ir Vytauto Kriščiūnų, o šie tėvelių valdytus 32 hektarus, dėl kurių šeimai teko pasisvečiuoti pas baltąsias meškas, pasiėmė 1991-ais metais. Ūkininkų dinastiją galbūt pratęs kažkuris iš vaikų, juolab, kad 11-metis sūnus Rokas jau turi 10 hektarų nuosavos žemės ir yra vientintelis tokį turtą valdantis vaikas Kriukų seniūnijoje.

Loreta RIPSKYTĖ

loretar@skrastas.lt

Norėjo būti ponia

38-erių metų Egidijus Kriščiūnas į tėvų ūkį iš Joniškio sugrįžo būdamas 24-erių metų. Nusižiūrėjo per langą keliuku vaikščiojančią penkeriais metais jaunesnę Ingą, kuri — miestietė iš Mažeikių — vasaras praleisdavo pas močiutę, ir abu tvirtai įsikūrė ant žemės, tapusios vienintele maitintoja.

„1996-aisiais dar nebuvo emigracijos “bumo“, visi ieškojo galimybių savame krašte. Kadangi tėvai turėjo žemės, tarsi savaime suprantamas atrodė pasirinkimas grįžti. Žinoma, didelio entuziazmo nerodžiau, tačiau kitos išeities nebuvo, parduoti ūkio nesinorėjo. Kadangi vyresnysis brolis nė už ką nesutiko tapti ūkininku, surizikavau aš,“ — pradeda pasakojimą Egidijus.

„Mes į 38 hektarų ūkį Pašvitinyje sugrįžome irgi iš miesto. Kai galėjome atgauti tėvų žemę, kito varianto net nesvarstėme, imti kompensacijos neketinome. Juo labiau, kad likau bedarbė, mūsų įmonę panaikino. Sulaukiau pasiūlymo eiti į fermą karvių šerti. Bet aš norėjau ponia būti, — juokdamasi įsiterpia mama Vida Kriščiūnas (Tokia pavardė moteriai liko susituokus Latvijoje — aut. past.). — Kadangi buvome ne kolūkiečiai, negavome technikos, todėl pirmieji metai atrodė labai sudėtingi. Padėjo geri žmonės. Talkomis nušienavome visas pievas, paskui tą šieną pardavėme kolūkiečiams, nusipirkome sėklos ir vėl su talkininkais pasėjome penkis hektarus cukrinių runkelių. Po metų jau įsigijome nuosavą “Belorusą“, padargų. Dabar tas traktoriukas, atitarnavęs 20 metų, įvertintas vos 2000 litų.“

Namo statybą išmainė į seną sodybą

Kai vyras Vytautas savo žemes atgavo, vienerius metus šeima lakstė tarp Kriukų — Pašvitinio. Vieną dieną dirbi čia, saulė šviečia, leki ten — jau lietus lyja. Lauki kitos dienos, vėl oras keičiasi ir popierius sumaišo. Apsisprendė sustoti viename ūkyje, o kitą išnuomoti.

Šeima ketino pasirinkti Pašvitinį. Ten stovėjo senas namas, kurio vienas galas kadaise buvo dūminė pirkia, išliko keli ūkio pastatai. Gavę paskyrą ir pasirūpinę medienos ūkininkai tikėjosi senieną nugriauti ir suręsti naują būstą gyvenimui. Tačiau architektai už projektą pareikalavo 30 tūkstančių litų ir ši pinigų suma išsyk nulėmė pasirinkimą. Blauzdžiūnuose buvo parduodama sodyba už 10 tūkstančių litų. Joje įsikūrę ūkininkai pasistatė garažą technikai, sūnus „prisilipdė“ namo priestatą. Mama jam iš karto perrašė 18 hektarų nuosavos žemės.

„Iš pradžių laikėme ir karvių, ir kiaulių. Pienas būdavo surenkamas iš kiekvieno kiemo, dabar reikia vežti į Žeimelį ir Kriukus, o gal net Mindaugius. Kiaulių svorį pirkėjai nusukinėdavo. Supratome, kad iš to nepralobsime. Todėl dabar tik sau vieną karvutę palikome bei kelis paršelius auginame. Ir dabar rūkykloje mėsa “vendzėjasi“, — pasakoja Vida Kriščiūnas.

Rūpesčiai dėl dokumentų ir svyruojančių kainų

Šiuo metu Egidijaus Kriščiūno valdomos žemės aprėpia 200 hektarų, iš jų — apie 90 hektarų yra nuosavos valdos, kurią vyras paveldėjo arba pirko. Šioje šeimoje žemės turi ir 11-metis sūnus Rokas. Mama Inga sako, kad tvarkant nuosavybės dokumentus visi juokavo, jog esąs vienintelis turtuolis vaikas Kriukų seniūnijoje, o gal ir rajone, kuris yra oficialus žemės savininkas.

Ūkininkai verčiasi augalininkyste: sėja kviečius, miežius, rapsą. Seniau augino žirnius, bet nebeapsimoka. Grūdų kainos pastaruoju metu irgi sparčiai krenta ir neramina žemdirbius.

„Prieš porą metų už kviečių toną gaudavome po 700— 800 litų, dabar siūlo 400, o už miežius — vos 300 litų. Tuo tarpu, trąšų tona kainuoja daugiau kaip tūkstantį litų, brangsta degalai. Ypatingai neuždirbame,bet išgyventi galime, — sako Inga Kriščiūnienė. — Daugiausia turbūt rūpesčių kelia dokumentų tvarkymas. Tikras galvos skausmas. Gerai, kad įsivedėme internetą, kitaip kiek būtų gaišaties važinėjant į miestą dėl bet kokių popierių taisymo.“

Pirmas projektas

Nors Egidijus Kriščiūnas ūkį valdo jau 14 metų, pirmą ir kol kas vienintelį projektą europinei paramai gauti ryžosi rengti prieš porą metų. Įsigijo naują traktorių „John Deere“, kombainą, trąšų barstytuvą, podirvio purentuvą, sėjamąją ir kitą reikalingą techniką bei jos priedus už 1,2 millojonus litų.

„Sudėtinga buvo surasti 30 procentų savų lėšų, ne taip paprasta iš banko gauti 300 tūkstančių litų,“ — sako Inga Kriščiūnienė.

Paskolą reikės grąžinti per penkerius metus. Kai pildė dokumentus projektui, savo galimybes skaičiavo pagal to meto grūdų supirkimo kainas. Dabar, žinoma, skaičiuotų kitaip, rinktųsi galimą vidurkį, o ne geriausią 800 litų už toną grūdų kainą. Tačiau ūkininkai nusiteikę optimistiškai. Vyras Egidijus dar svajoja pirkti žemės, plėstis.

Nuo arkliuko iki šiuolaikinės technikos

„Matote, kai pradėjome dirbti, 60 hektarų atrodė labai daug, o dabar, pasikeitus technikai, atsirado naujos galimybės,“ — šypsosi 38-erių metų vyras.

Mama Vida pritaria:

„Pagalvokite, kur nukeliavome — nuo arkliuko iki “John deere“. Mano tėvai žemę ardavo, grūdus kuldavo arkliais ir paprastais padargais. Keldavomės ketvirtą ryto, o kai reikėdavo linus minti, tai ir antrą nakties versdavo iš lovos, kad eičiau arklį varinėti. Visos moterys verpdavo, ausdavo. Ir dabar stebiuosi, kaip tokį ploną siūlą suverpdavo, kokią drobė maloni išeidavo. Labai daug rankų darbo reikėjo įdėti. Kokie ten ponai? Bet mergą, berną, dar piemenį samdydavom. Užtat ir išvežė į Sibirą. Ale, mano mama sakydavo, kad Sibire geriau gyventi negu ūkininkauti. Mat nueini į kolūkį, atidirbi, ir galvos neskauda. O savo žemę turėdamas kiekvieną minutę būsi užimtas ir vis galvosi, ką toliau reikia daryti.“

Blauzdžiūnų kaime be Ingos ir Egidijaus Kriščiūnų ūkininkauja dar bene keturios šeimos. Dauguma jų taip pat paveldėjo žemes, susigrąžino kažkada tėvų turėtus plotus. Dirva čia gana derlinga, jos našumas įvertintas 50,6 balais.

Autorės nuotr.

KARTOS: Ūkininkavo mama Vida Kriščiūnas (sėdi centre) su vyru, paveldėjusi žemes iš savo tėvų taip pat ūkininkų, ūkininkauja ir jaunesnysis sūnus Egidijus su žmona Inga. Mažajai Karolinai kol kas labiau patinka su močiute žaisti šaškėmis, tačiau ji vasarą jau padeda gėlių darželius ravėti.

STALAS: Šis stalas ir penkios kėdės yra vieninteliai iš Vidos Kriščiūnas tėvų namų atkeliavę baldai.

POREIKIS: Šį seną pastatą ūkininkas nori suremontuoti.

PRAPLĖTIMAS: Už 10 tūkstančių litų nusipirkę sodybą ūkininkai šį namą ne tik suremontavo, bet ir praplėtė, pastatydami priestatą.

TRAKTORIUS: Ūkyje dar tarnauja ir traktorius „Belorus“.

ŪKININKAI: Inga ir Egidijus Kriščiūnai su dukra Karolina stabtelėjo prie lentos, primenančios, kad šis ūkis pasinaudojo europine parama, be kurios galbūt net tektų svarstyti, ar toliau egzistuoti.

kombainų remontas