Naujausios
Giminėje — vien geležinkelininkai
46-erius metus geležinkeliams atidavęs Eduardas Chodosovskis giminėje — ne vienintelis geležinkelininkas. Šios profesijos atstovų radviliškietis ir jo žmona tarp artimųjų priskaičiuoja bemaž dvi dešimtis.
Laima AGANAUSKIENĖ
Geležinkelininkais tapo be agitacijos
Dvidešimt metų Radviliškio lokomotyvų depui vadovavusio Eduardo Chodosovskio darbo biografijoje kitų darbų nėra — nuo pat pirmos iki paskutinės darbo dienos jis dirbo tik geležinkelių sistemoje: kūriku, mašinisto padėjėju bei mašinistu, viršininku, darbų saugos inspektoriumi, eismo saugumo revizoriumi.
„Dar vaikas būdamas, ant sumintų takelių vinimi piešdavau garvežius, bėgiais dundančius vagonus. Tas dundesys mus lydėjo dieną naktį, nes gyvenome šalia didžiulės magistralės Baltarusijoje, o geležinkelyje dirbo visa mūsų šeima“, — pasakoja E. Chodosovskis.
Ponas Eduardas lenkia pirštus, norėdamas suskaičiuoti Chodosovskių šeimos geležinkelininkus, ir jų pritrūksta.
Pradeda nuo senelio Kazimiero, dirbusio iešmininku. Du jo sūnūs, tarp kurių buvo ir Eduardo tėvas, dirbo mašinistais, trečiasis — mašinisto padėjėju, o dukra — traukinių palydove. Eduardo mama ir sesuo depe dirbo laborantėmis, svainis ir sūnėnas taip pat ragavo geležinkelininkų duonos.
E. Chodosovskis juokiasi: jų kaime Baltarusijoje buvo 300 kiemų, ir beveik visi — Chodosovskių. Net ir kaimas vadinosi Chodosovičių kaimu. O tarp tų Chodosovskių — nemažai geležinkelininkų.
Geležinkeliuose iki armijos dirbo ir E. Chodosovskio sūnus Viktoras. Tėvas sako niekada sūnaus neagitavęs rinktis šios profesijos — visada sakydavęs, jog specialybę privalai išsirinkti pats.
Traukinių palydove bei konduktore-kontroliere dirbo ir jo žmona Genovaitė, Lokomotyvų depe darbavosi dukra Galina, tebedirba, tik dabar augina sūnelį, dukra Renata. Renatos vyras Artūras dirba mašinisto padėjėju, jo seneliai — irgi šios sistemos atstovai.
Tarp metukų neseniai sulaukusio anūkėlio Mato žaislų yra ir garvežiukas. Senelis juokauja: bus ir jis geležinkelininkas.
Darbas sunkus, bet įdomus
„Man geležinkeliai nuo pat vaikystės buvo tokie savi: tėvą nuolat lydėdavau arba pasitikdavau iš darbo, jis kaskart pasignalizuodavo pravažiuodamas pro mūsų namus. Buvo labai įdomu, kai jis man rodydavo, kas kur yra. Mokykloje aš vienintelis vilkėjau uniformą, kuri buvo pasiūta kaip tuometinių geležinkelininkų. Dar neturėdamas 18-os, jau daug žinojau apie padėjėjo darbą, tačiau nebuvau priimtas dėl nepilnametystės“, — prisiminė E. Chodosovskis.
Prie geležinkelio Eduardas su mama rinkdavo kurui koksą — garvežiuose sukūrentas anglis, kurių kaitros visiškai pakakdavo namams sušildyti.
Net ir treji metai armijoje E. Chodosovskiui buvo susiję su geležinkeliais. Ten Eduardas mokė kareivius mašinisto darbo ir už tai gaudavo šiokią tokią algą, kuri kai kada išaugdavo iki padorios tais laikais sumos.
E. Chodosovskiui du dešimtmečius teko vadovauti Radviliškio lokomotyvų depui. Pusę laikotarpio, kai geležinkeliai buvo „sovietiniai“, ir kitą pusę — jiems tapus Lietuvos geležinkeliais.
Darbą geležinkelyje E. Chodosovskis vadina nors ir sunkiu, tačiau įdomiu ir prestižiniu. Ir ne tik todėl, kad čia visada buvo mokami vieni iš didžiausių atlyginimų. Geležinkelininko darbas, anot E. Chodosovskio, išmoko būti pareigingu, disciplinuotu, punktualiu, atsakingu.
„Aš 18 metų savo žmoną kaskart palydėdavau į darbą ir pasitikdavau iš jo. Ir tikrai ne dėl to, kad būčiau pavydus. Aš visada jaučiau atsakomybę už ją ir nenorėjau, kad vėlyvą vakarą ar ankstyvą rytą ją kas nors užpultų“, — sako E. Chodosovskis.
Pasak E. Chodosovskio, jis mokė atsakomybės ir su stikleliu retkarčiais padraugaujančius mašinistus: „Sakydavau, pasiskaičiuok, kiek litų tu sumoki už šitą butelį. Mažų mažiausiai 500, nes nebegauni nei premijos, nei 13-tojo atlyginimo. Paskaičiuodavo, ir negalėdavo patikėti“.
Turi dirbti kaip kumštis
Kad geležinkelininko darbas sunkus ir atsakingas, uošviui Eduardui pritaria ir žentas Artūras. Nors jis mašinisto padėjėju dirba vos porą metų, jau spėjo pajausti savojo darbo svarbą.
Anot Artūro, nėra lengva vesti traukinio sąstatą minučių tikslumu, akylai stebint kelią. Itin didelė psichologinė trauma būna tada, jei kelyje įvyksta avarija. Mašinisto padėjėjas ir mašinistas turi dirbti kaip vienas kumštis, suprasti vienas kitą iš pusės žodžio, pasitikėti vienas kitu, pagaliau — tikti vienas kitam pagal charakterį, nes šilumvežio kabinoje abiems reikia būti kone pusę paros. Tai — labai svarbūs niuansai, todėl svarbu gerai parinkti mašinisto ir padėjėjo duetus.
E. Chodosovskio teigimu, jam patys sunkiausi buvo viršininkavimo Lokomotyvų depe metai. Žmona Genovaitė papildo vyrą: ne kartą jį mačiusi naktį sėdintį ant lovos krašto ir mintyse gvildenantį darbinius rūpesčius.
Pats Eduardas prisipažįsta: jei reikėtų iš naujo rinktis profesiją, jis ir vėl rinktųsi geležinkelininko kelią, tik viršininku nebenorėtų būti.
Sūnelį auginanti Renata irgi šypsosi: kol kas jos Matas dar mažiukas, bet jau greit jiedu pradės lydėti tėtį į darbą ir, ką žinai, gal ir jam patiks geležinkelininko profesija. Neveltui Radviliškis — geležinkelininkų sostinė.
Autorės nuotr.
GELEŽINKELININKAI: Čia — tik nedidelė geležinkelininkų Chodosovskių giminės dalis (iš dešinės) — Eduardas, jo žmona Genovaitė, dukra Renata ir žentas Artūras. Mažajam Matui kol kas patinka tik žaisti garvežiuku.
Eduardo CHODOSOVSKIO šeimos nuotr.
UNIFORMA: Eduardas (dešinėje) vienintelis mokykloje vilkėjo uniformą, kuri buvo pasiūta pagal geležinkelininko uniformos modelį. Šalia — jo tėtis Viktoras.
KARIŠKIS: Būdamas armijoje, Eduardas Chodosovskis neturėjo geležinkelininko uniformos, tad sąstatus veždavo vilkėdamas karišką aprangą.
PALYDOVĖ: Genovaitė Chodosovskaja: „Traukinių palydovo darbas nėra lengvas — visą laiką kelyje, tarp keleivių“.