Naujausios
Veiksmo karta tolsta nuo gimtosios kalbos
Jaunoji karta neskaito knygų. Su kūriniu susipažįsta tik iš ištraukos. Jie nebežino, kas toks Baltušis ir kas tokia Simonaitytė. Neskaito Tolstojaus ir Puškino. Tik Harį Poterį. Nes ten daugiau veiksmo. Jaunimas nori greitos, lengvos informacijos. Paviršutiniškumas vyrauja visose gyvenimo sferose. Nes semti iš gelmės — per sunku. Ir būti lietuviu — per sunku. Ketinama paprastinti net unikalią lietuvių kalbą, nes jos per sunku mokytis. Tokias mintis Nepriklausomybės atkūrimo išvakarėse išsakė Tytuvėnų gimnazijos mokytojos lituanistės.
Regina MUSNECKIENĖ
reginamus@skrastas.lt
Nežino, kas yra ližė ir duonkepis
Šiandieniniai vaikai jau nebesupranta V.Krėvės „Antanuko ryto“, kurį skaitydama vyresnioji karta įsijausdavo į vaiko likimą. Skaitydami R.Granauską jie nežino kai kurių lietuviškų žodžių prasmės. Kas yra duonkepis? kanikė? ližė?
Sovietmetis tarsi ištrintas iš mūsų tautos atminties. Nuo jo, regis, bandoma apsaugoti jaunąją kartą. Lietuvių literatūros programose jau nebėra Juozo Baltušio, Ievos Simonaitytės, Juliaus Janonio, Vytauto Montvilos. Jų vietą užėmė išeivijos literatūra.
Tačiau ir sovietmetis — mūsų tautos istorija. „Sakmė apie Juzą“, “Sodybų tuštėjimo metas“ — tai mūsų kultūra. Ją privalo žinoti jaunoji karta. Ją galima traktuoti kitaip negu sovietiniais metais. Deja palikta balta dėmė. Gal todėl mokiniai sovietmetį painioja su Caro epocha. Savo darbuose rašo, jog sovietmečiu buvo draudžiama lietuvių kalba ir lietuviška knyga.
Tai pasakoja Tytuvėnų gimnazijos lituanistės Juzefa Padskočimienė, Laima Sadauskienė, Jadzė Arkušauskienė ir Zenta Mačiulaitienė.
Įdomu, bet neperspektyvu
„Kai mokiausi vidurinėje mokykloje ir studijavau, knyga man buvo vienintelis informacijos šaltinis, — pasakoja tris dešimtmečius lietuvių kalbos ir literatūros Tytuvėnų vaikus mokanti Laima Sadauskienė. — Kai pradėjau dirbti, mokiniams dar duodavau ilgus privalomos literatūros sąrašus. Daugelis perskaitydavo nurodytas knygas.
Dabar ne kiekvienas prisiverčia perskaityti vadovėlyje pateiktą kūrinio ištrauką. Visą kūrinį perskaito gal tik trečdalis mokinių. Klasika sudominti mokinius sunku. Mažiukai skaito nebent „Harį Poterį“.
„Jie nori veiksmo, — kolegei pritaria mokytoja Zenta Mačiulaitienė. — Vaikai sako, jog lietuvių rašytojų herojai mąsto ir mąsto, galvoja ir galvoja.“
Ar dar yra mokinių, kuriems įdomios knygos? Mokytojos sako, jog yra. Tai dažniausiai daugeliui dalykų gabūs vaikai. Visapusiški. Jie skaito kūrinius, ne jų ištraukas. Sako, jog labai įdomu juos analizuoti. Tačiau lituanistikos studijų nesirenka. Neperspektyvu. Beje, grynų lituanistų aukštosios mokyklos jau mažai ir berengia. Sugretina su kokia nors kita specialybe. Nes ir lietuvių kalbos mokytojų poreikis mažėja.
Sunku rašyti ranka
„Anksčiau vaikai buvo raštingesni, — pastebi mokytoja Jadzė Arkušauskienė. — Dabar raštingumui kenkia naujos technologijos. Žinutės mobiliuoju telefonu, elektroniniai laiškai, kur nereikia rašyti nei nosinių, nei paukščiukų. Ant raidės nepadėtas taškelis mokiniams neatrodo klaida.“
„ Paprašiau šeštoko parašyti rašinį. Jis klausia, ar negalėtų parašyti kompiuteriu, — kolegės mintį tęsia Laima Sadauskienė. — Neleidau. Jis vistiek pirma parašė kompiuteriu, paskui perrašė ranka. Mat kompiuteris pats ištaiso ir klaidas.“
Mokytojos pastebėjo, jog šiandieniniai vaikai nelinkę ilgai ir kruopščiai dirbti. Nenori iš vadovėlių perrašinėti pratimų. Klausia, ar užduoties negalėtų atlikti tiesiog vadovėlyje.
„Lietuvių kalba vis dažniau traktuojama kaip komunikacijos priemonė, — sako Zenta Mačiulaitienė. — Ir programose daugiau dėmesio skiriama žodinei komunikacijai, mažiau rašybai ir skyrybai. Į vadovėlius ateina prezentacijos. Tačiau egzaminus abiturientai vistiek turi laikyti raštu. Ir klaidas komisija skrupulingai skaičiuoja.“
Lietuvių kalba mokykloje neturi jokių privilegijų. Per anglų, vokiečių ar rusų kalbos pamokas klasė skeliama į grupes. O lituanistai dirba su 30 — 32 mokiniais. Tarp jų dar trys mokosi pagal adaptuotas, trys — pagal modifikuotas programas.
„Man nepatinka požiūris, jog lietuvių kalbą reikia palengvinti, supaprastinti, antraip ją ištiksiąs lotynų kalbos likimas, — sako Juzefa Padskočimienė. — O kodėl unikalią archaišką kalbą reikia lengvinti? Gal geriau sudaryti palankesnes sąlygas ją gerai išmokti?“
Idėjinės
Tytuvėnų gimnazijos lietuvių kalbos mokytoja Juzefa Padskočimienė sako, jog meilę literatūrai ir knygai jai įkvėpė Karklėnų vidurinėje mokyklos direktorius ir lietuvių kalbos mokytojas Algimantas Vilkas. Pastebėjo mokinės gabumus literatūrai ir tėvus peršnekėjo, kad dukrai leistų studijuoti literatūrą. Tėvai mąstė praktiškai. Jie norėjo, kad dukra būtų agronomė.
„Kasdien po pamokų po tris valandas reikėdavo laukti autobuso, kad grįžčiau namo, — mena Juzefa. — Tas valandas praleisdavau bibliotekoje. Sukinėdavausi tarp knygų kartu su bibliotekininke Vlada Vičauskiene. Taip knygas ir pažinau, ir pamilau.“
Tą meilę Juzefa įskiepijo savo mokinėms Jadzei Arkušauskienei ir Zentai Mačiulaitienei. Baigusios lietuvių kalbos studijas jos tapo Juzefos kolegėmis.
„Norėjau būti mokytoja. Labai mėgau literatūrą, — pasakoja Zenta Mačiulaitienė. — Tik svyravau, ar studijuoti lietuvių kalbą, ar iš arčiau pažinti turtingą ir didingą rusų literatūrą. Apsispręsti padėjo tėtis. Jis sakė, kad lietuvių kalba svarbiau. Niekuomet nesigailėjau dėl savo pasirinkimo. Daugelis mano grupiokų jau seniai nebedirba pedagoginio darbo. Jie stebisi, kad dirbu aš. Sako — arba durna, arba laiminga.“
Tarp archaiškos lietuvių kalbos ir įdomios rusų literatūros blaškėsi ir Laima bei Jadzė. Tačiau kažkur pasąmonėje, matyt, krustelėjo patriotinė ląstelė ir jos tapo lietuvių kalbos mokytojomis.
Bet šiandien pedagogėms apmaudu, kad jų mokiniai neskaitys Tolstojaus, Turgenevo, Puškino kūrinių. Keista, kad lietuviai taip lengvai, visiškai nemąstydami ir neperkratydami vertybių, pasiduoda madai — pakrypo į Vakarus, vadinasi, Rytai besąlygiškai blogi. Visa, ką jie turėjo, ir literatūra, ir kultūra — savaime bloga, nors nei Lietuvai, nei lietuviams rusų kultūros lobiai nedarė jokios blogos įtakos. Ir dabar daugelis vyresniosios kartos žmonių su malonumu žiūri gyvos muzikos rusiškus koncertus, kuriuose įžvelgia atlikėjų pagarbą žiūrovui ir atsakingą požiūrį į tai, ką jie daro scenoje.
„Mokykloje pakabino skelbimą apie poilsio vakarą, — mena Juzefa Padskočimienė. — Ten daugelis žodžių angliški. Gali tai pavadinti globalizacija, mada. Kaip tik nori. Tačiau besaikiai anglicizmai, anglų kalba kuriamos ir atliekamos lietuvių solistų dainos padaro savo juodą darbą menkindamos lietuvių kalbą.“
POKYČIAI: Tytuvėnų gimnazijos lietuvių kalbos mokytojos (iš kairės) Jadvyga Arkušauskienė, Zenta Mačiulaitienė, Juzefa Padskočimienė ir Laima Sadauskienė filologijos studijas rinkosi, nes mėgo literatūrą ir mokėjo mėgautis knyga. Šiandieninis jaunimas sako, jog studijuoti lietuvių filologijos neapsimoka. Tai beveik tas pats, kas neturėti specialybės.
LIETUVIŠKUMAS: Tytuvėnų gimnazijoje dar puoselėjamas lietuviškumas.
DAINOS: Tytuvėnų gimnazijoje rengiamame Šiaulių apskrities jaunųjų daininkų konkurse „Dainuoju gimtiesiems šilams“ leidžiama dainuoti tik lietuviškas dainas.
ŠOKIS: Provincijoje rengiamos liaudies meno šventės padeda jaunajai kartai įskiepyti supratimą apie lietuviškąją liaudies kultūrą.
Autorės nuotr.