Naujausios
„Noriu dirbti Lietuvoje“
Jau kuris laikas Iveta deda skelbimą, išsiskiriantį raudona juosta su didelėmis raidėmis priekyje „Noriu dirbti Lietuvoje“. Jos net elektroninio pašto adresas “isliktilt“. Jauna mama, žmona, išsilavinusi moteris kol kas nesulaukė nė vieno darbo pasiūlymo. “Iš paskutiniųjų laikysimės Lietuvoje, nors jau netoli buvo lagaminų krovimas emigracijai. Likome ir liksime“, — ryžtingai sako Iveta.
Rita ŽADEIKYTĖ
rita@skrastas.lt
Namai yra čia
Važiuojame į Lygumų miestelį Pakruojo rajone, iš kur per Lietuvą paskleistas patriotinis ieškančios darbo moters skelbimas.
Čia, į Lygumus, Ivetos ir Gintaro Ovsiukų šeima neseniai išvažiavo su visa manta iš Šiaulių buto į savo namą. Keliolika kilometrų nuo Šiaulių. Pats miestelio pakraštys, pats gražumas Pakruojo krašto neaprėpiamų, lygių, lyg didelis stalas, lygumų.
Pekinų veislės šuniukas šokinėja kaip kamuoliukas iš džiaugsmo. Sūnūs — ketverių Jonas ir dvejų Kernius — siaučia po namus vis sustodami prie saldainių. Į darželį vakar nėjo, sirguliuoja.
Ant stalo — praėjusios vasaros braškės ir žemuogės. Iš savo daržo, iš savo žemės. „Aš negaliu prekybos centre pirkti nei vaisių, nei daržovių. Negaliu mokėti pinigų už prifarširuotas chemikalų morkas. Geriau jau išsipjaustysiu sukirmijusią morką, užaugusią savo darže, bet žinosiu, ką valgau“, — pasakojo Iveta.
Didžiajame kambaryje iš kartono jau pastatytas ir dar vienas beveik tikras namas. Vaikams. Ovsiukų vaikai jau turi savo namus. Praveria kartonines langines ir šypsosi.
„Mūsų namai yra čia“, — tyliai, bet ryžtingai sako Iveta.
Vyras Gintaras — darbe, „Šiaulių knygrišykloje“ dirba rinkodaros direktoriumi. Yra vienas iš idėjos sukurti didžiausią knygą rekordininkę “Aukuras Salduvei“, kuri buvo pristatyta verslo parodoje Šiauliuose ir Knygų mugėje Vilniuje, autorių. Knygos rekordininkės gimimą organizavo su knygos autoriumi dizaineriu Viliumi Puronu.
Gintaras kilęs iš Šiaulių, Iveta — ir Raseinių rajono. Abu — trisdešimtmečiai.
Sąmoningai išlikti Lietuvoje
„Tokį skelbimą, kad noriu dirbti būtent Lietuvoje, parašiau ir įdėjau labai sąmoningai, apgalvojusi. Kad kažkas atkreiptų dėmesį, kažkas pastebėtų. Skelbimų šiandien masė. Darbo reikia šimtams tūkstančių. Jo reikia ir man“, — sako Iveta.
Negi nebuvo nė krislelio patriotizmo?
„Patriotizmo yra labai daug. Be jokios abejonės man Lietuva labai svarbi ir savo skelbime rašau tikrą tiesą, taip, kaip galvoju, kaip jaučiuosi“, — pasakojo Iveta.
Moteris tikina, kad jų šeimai buvo „tūkstantis progų išvažiuoti“. Tūkstantis progų užsidirbti daugiau, bet ne čia, Lietuvoje.
„Jau buvome susiskambinę su keliais draugais, kad ruoštų mums vietą Anglijoje, kad ieškotų darbo. Trūko tik susikrauti lagaminus ir atia. Bet mes pradėjome žvalgytis naujo būsto Šiauliuose. Lyg netyčia, lyg dar kartą pabandant išlikti. Pats likimas lėmė mums pabandyti“, — sako Iveta.
Iveta su Gintaru tada gyveno studentų bendrabutyje. Išsikėlė į geresnį bendrabutį, vėliau į butą. Ėmė paskolą iš banko. Ji dar labiau pririšo prie Lietuvos.
„Su vyru kalbėjome: esame išsilavinę, norintys ir galintys dirbti Lietuvoje. Jeigu jau mes negalėsim čia išgyventi, tai kas tada begalės“, — prisiminė Iveta.
Galutinį tašką padėjo pokalbiai internetu su emigravusiais draugais.
„Mes ėmėme kviesti savo draugus grįžti į Lietuvą. Nė vienas negrįžo, nors ir išjungia “Skype“, kai pasakoji, kad savo namo kieme, Lietuvoje, kepi ant laužo šašlykus. Jie nervuojasi. Supratome su vyru, kad nenorėtume būti taip graužiami nervų ir ilgesio. Mes galime džiaugtis, kad kas savaitgalį galime aplankyti savo tėvus, vaikai mato senelius, yra ryšys ir trauka. Pagaliau mes galime kalbėti lietuviškai. O juk emigruoja žmonės tik dėl pinigų“, — sako Iveta.
Išpaikinta karta
Iveta sako, kad daugelis jos bendraamžių kelia labai didelius, sunkiai įgyvendinamus tikslus, o kai jų nepasiekia — graužiasi.
„Žmogui iš tikrųjų reikia labai nedaug. Mūsų karta yra išpaikinta norų turėti. Esame per daug priklausomi nuo finansų“, — susimąsto Iveta.
Ji su vyru visada siekė vieno tikslo — turėti nuosavą namelį, savo žolę, savo kiemą. Viso to reikia ir jų vaikams. Jie savo tikslo pasiekė.
„Bet tai buvo žingsnis va bank. Paskola. 1350 litų per mėnesį atiduodame bankui. Mokėsime iki septyniasdešimties metų. Bet tai darėme ne dėl prabangos, o dėl tikslo — gražiausią savo gyvenimo dalį praleisti sau, savo vaikams“, — pasakoja Iveta.
Moteris prisipažįsta, vis neatsistebinti lietuviais, kurie susėdę prie vaišėmis nukrauto stalo įprato verkti, kaip blogai gyvena: „Taip mes skriaudžiame save kaip tauta“.
Reikia darbo
Iveta suprato, kad jai laikas į darbą. Ji gali dirbti ir uždirbti ne tik šeimai pinigų, bet ir būti naudinga darbdaviui.
„Reikia mokėti paskolą, todėl labai reikia darbo“, — neslepia Iveta.
Šiaulių universitete Iveta yra įgijusi bakalauro laipsnį dailės ir technologijų studijų programoje bei magistro laipsnį — edukologijos specializaciją.
Iki pirmojo vaikelio beveik trejus metus Iveta dirbo „Stilsenoje“ vadybininke — administratore. Po pirmojo vaikelio dirbo “Šiaulių knygrišykloje“.
Ji išsiuntė šimtus CV, skelbimas „Noriu dirbti Lietuvoje“ viename iš skelbraščių ėjo po du kartus per savaitę pirmame puslapyje. Bet iš darbdavių — tyla.
„Labiausiai norėčiau dirbti dailės mokytoja arba vadybininke, administratore, rašyti projektus. Būčiau naudingas žmogus, jeigu tik atsirastų terpė, kuriai manęs reikia“, — sakė Iveta.
Ji buvo nuvažiavusi į Pakruojo rajono Švietimo skyrių. Tinka ir išsilavinimas ir noras, užsidegimas, bet... nėra vietos.
„Turiu vilties, kad gal nors rudenį gausiu darbo mokykloje, nors žinau, kad rajone jos uždarinėjamos“, — sako Iveta.
Nori būti reikalinga
„Nesistebiu, kad dviejų vaikų motinos nelabai kas nori šiais laikais priimti į darbą. Šiandien darbdaviams idealiausias darbuotojas — vienišius, be šeimos. Jeigu turi vaikų, finansinių įsipareigojimų — esi nurūšiuota“, — neslėpė apmaudo Iveta.
Iveta sako esanti patriotė, bet mūsų valstybė dar neišmoko mylėti savo žmonių, ypač motinų.
Iveta švenčia valstybines šventes, bet didelės euforijos nejaučia. „Dar neatėjo laikas džiugiai švęsti valstybės švenčių, nors labai norėtųsi jas švęsti džiugiai, nes gyveni Lietuvoje ir tik su Lietuva sieji savo gyvenimą“, — sako Iveta.
Iveta pasiryžusi laukti ir išlaukti. „Jeigu negausiu darbo, auginsiu broilerius, ar dar ką sugalvosiu. Vis tiek nesėdėsiu rankų susidėjusi. Išbandysime viską, kad išliktume namuose“, — sako moteris, ieškanti darbo Lietuvoje. Mes užsirašome jos telefoną ir pažadame tarpininkauti, jeigu atsirastų darbdavys, galbūt toks pat patriotiškas.
NAMAI: Iveta ir jos sūnūs turi net dvejus namus Lietuvoje, vieni tikri, kiti — iš kartono, bet vis tiek savi, Lietuvoje.
PAIEŠKA: Iveta Ovsiukienė parašė netipišką skelbimą „Noriu dirbti Lietuvoje“, bet kol kas nesulaukė pasiūlymų.
VAIKAI: Tėvai džiaugiasi, kad jų vaikai dar gali kalbėti lietuviškai ir gyventi savo namuose.
SKELBIMAS: Ivetos skelbimas viešumoje jau keletą mėnesių, išskirtinis, patriotiškas, bet darbdavių dar nesudomino.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.