
Naujausios
„Jerunda“
Na, o Seime prasidėjo Susisiekimo ministro vertimas „iš klumpių“.
Septynioliktame ministrų kabinete Susisiekimo ministro postą gavo Jaroslavas Narkevičius. Po poros mėnesių darbo ministerijoje opoziciniai liberalai jau baksnojo jį atsistatydinti. Už valgymą ir darbo partnerių vaišinimą.
Paaiškėjo, kad J. Narkevičiui pavaldus „Lietuvos paštas“ apmokėjo jo ir jo dukros, tuometinės Trakų rajono savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojos Karolinos Narkevič pietus. Susisiekimo ministro vakarienę Abu Dabyje vykusiame pasauliniame kelių kongrese apmokėjo Lietuvos automobilių kelių direkcija.
Spalio pradžioje J. Narkevičius, kartu su Lietuvos verslo konfederacijos vadovu Valdu Sutkumi ir Klaipėdos uosto atstovais, pietavo Minske. Už pietus mokėjo Klaipėdos uosto vadovai.
Dar vienus, ministro bei trijų ministerijos atstovų, pietus Minske apmokėjo „Lietuvos geležinkeliai“.
J. Narkevičiui skirtu butu Seimo viešbutyje naudojosi jo dukra. Koks siaubas!
Visa tai nepaprastai užrūstino opoziciją ir net patį prieš porą mėnesių jo kandidatūrą parėmusį prezidentą. Lyg tai būtų pirmas atvejis Lietuvos istorijoje.
Na, „sukirto“ mūsų išrinktasis pietus už 700 eurų ar dolerių. Sako, galima tikėti, kad ne vienas, o su įtakingais ir Lietuvai reikalingais darbo partneriais. Suprantama, ministras to viešai nepasakos, o žurnalistui tai atradimas sensacijai. Vos ne naujas gaisras. Išpūsti pranešimai ir pabarimai apie valdininkų organizuojamus baliukus, vaišes, medžiokles – mėgstamas žurnalistų darbas. Ir, kaip pasakytų nedraugiškos mums šalies pilietis, „pašlo gavno po trubam“. Pagautieji teisinasi, jų „kolegos“ juos murgdo, tuo pabrėždami savo „dorybes“.
Pagal ministrą tai buvo „jerunda“. Ir tai šiuo atveju gana arti tiesos. Ir praskambėjo ji lyg nacionalinė katastrofa.
Pasibaigus sesijai, gruodžio 20 d. Seimo kabinete buvo aptiktas šampaną gurkšnojantis G. Kirkilas. Viešpatie, kaip suglumo mergaičiukės su mikrofonu kamantinėjamas įtakingas valstybės žmogus. Nuo kada mes taip žemai puolėme valgydami? Pasidairykime po praeitį.
Pokaryje teko dirbti vienoje įstaigoje su tarpukario Lietuvos politiniu bei visuomenės veikėju Petru Josiuku. „Lašinių skutimo byloje“ jis pagarsėjo kaip aferistas. Jis man pasakojo apie Kauno „Metropolio“ restorane tarpukariu vykdavusius balius, kuriuose dalyvaudavo ir valstybės Prezidentas su žmona.
Įpusėjus baliui, skambant orkestro muzikai, garbiausi svečiai su A. Smetona priekyje būdavo palydimi į uždarą Trijų kunigaikščių menę su vaišių stalu. Žemesnio rango svečiai likdavo linksmintis bendroje restorano salėje. Trijų kunigaikščių menėje dažnai vykdavo kortavimo vakarai. Juose A. Smetonai stambūs tuometiniai pramonininkai dažnai pralošdavo stambias sumas. Nemanau, kad dėl prezidento gero lošimo. Pramoninkai žinojo, ką daro.
O dabar prisiminkime tarpukario Biržus, Papilio pusėn traukiančias automobilių vilkstines su medžiotojais. Parovėjos miškuose buvo kiškių, lapių, šernų, stirnų, briedžių karalija. Iš Latvijos miškų atklysdavo vilkų. Vilkstinės pasirodymas tuometinio apsnūdusio miestelio gatvėse buvo neeilinis ir įspūdingas, daug žioplių sutraukiantis reginys.
Parovėjos dvare, Klementinovka vadinamo vienkiemio mediniame name įsikūrusioje Biržų urėdijoje, svečius priimdavo Petrapilio miškų akademiją baigęs svetingasis urėdas Stasys Šenferis.
Lietuvos taisyklingos medžioklės ir žūklės draugijos Biržų skyriaus narių sąrašuose nuolat mirgėjo apskrities karo komendantų Pr. Kauno ir K. Michalausko, policijos vado Vl. Sasnausko, advokatų Pov. Letkausko ir F. Steponavičiaus, muziejui vadovavusio mokyklų ūkio skyriaus vedėjo J. Maciejausko, miestelėnų: Vaisiūno, Žurausko, Rimkevičiaus, Grinbergo, Šimoliūno, Viplento, daugelio šaulių ir kitų pavardės. Visi jie buvo S. Šenferio svečiai.
Būtų naivu manyti, kad girininkas išleisdavo apskrities ir miesto „grietinėlę“ jos nepavaišinęs.
Smagiai laiką čia leisdavo ir agronomo, pirmojo Biržų apskrities komiteto pirmininko, žemės ūkio inspektoriaus, Steigiamojo Seimo nario, Žemės banko direktoriaus (1927–1940 m.), Lietuvos žemės ūkio rūmų valdybos nario, vicepirmininko, Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios kuratoriaus Petro Kregždės šeima.
Tuometinis Teisingumo ministras Aleksandras Žilinskas buvo vedęs turtingojo Biržų pramonininko, agronomo P. Variakojo žmonos Onos Variakojienės seserį Valeriją. Todėl urėdijon dažnai užsukdavo ir savo apsaugos vyrukų lydimas ministras.
S. Šenferis buvo vienas labiausiai gerbiamų Biržų inteligentų.
Už nuopelnus Lietuvai 1934 02 16 Respublikos Prezidentas S. Šenferį apdovanojo Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino V-ojo laipsnio ordinu.
Kaip čia nusisukęs nesuprunkši?
2002 m. sausio gale BNS pranešė, kad savaitgalį komerciniame Pašilių miške (Panevėžio r.) medžiojo premjeras Algirdas Brazauskas ir buvęs Latvijos prezidentas Guntis Ulmanis.
Medžioklės dalyvių tarpe buvo Seimo nariai (Kazys Bobelis, Artūras Skardžius, Bronius Bradauskas, Alfonsas Macaitis), verslininkai (Stasys Brundza, Juozapas Budrikis, bendrovės "Lietuvos kuras" buvęs vadovas Jurgis Ilikevičius), ekspremjeras Mindaugas Stankevičius. Tikėtina, kad kokio „Lietuvos kuro“ ar kitos organizacijos sudulkėjusioje byloje guli sąskaita su stambia „jerundos“ suma. Ir dėl to niekas nebuvo nuteistas, niekas neatsistatydino. Gal kas ir kokį medalį gavo?
Tarybiniais metais nukniaukti pinigų kokiam baliukui buvo nesudėtinga. Net kaimuose. Anuomet vienu metu buvo madinga kolūkiuose, gamtoje statyti „Pilėnų“ operą. Po spektaklio atlikėjai dažnai būdavo vaišinami. Kolūkio valdybos nutarimu buvo „nurašoma“ kiaulė, perkami skanėstai, alkoholis. Nusipelnę kolūkiečiai galėdavo V. Noreikai ir kitoms garsenybėms patapšnoti per petį. Ir dėl to niekas nebuvo „suinterpeliuotas“ .
Kažin, ką apie medžioklę Biržų girioje galėtų papasakoti praėjusiame gruodyje nušautas briedis?
Taigi, visais laikais elitas mėgdavo „palapaut“.
Prieš 20 m. ant buvusių KGB rūmų ir atminimo lentų iškaltų pavardžių mįslės
Gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras atlieka tyrimą, ar visos ant buvusių KGB rūmų sienų, 2000 metais paskubomis iškaltos pavardės ten atsidūrė pelnytai. Aiškėja, kad įamžintųjų ant sienos tarpe yra ir tokių, ant kurių krinta šešėlis dėl sąsajų su žydų žudynėmis ar aktyviu kolaboravimu su nacių valdžia Antrojo pasaulinio karo metais. Apie tai LGGRTC seniai žinojo. Dalį iškaltų pavardžių gali tekti panaikinti.
Ant šio pastato sienos iškalta ir antisovietinės rezistencijos veikėjo Jono Noreikos-Generolo Vėtros pavardė. Jis buvo naciams pavaldžios Šiaulių apskrities administracijos viršininkas, pasirašęs įsakymus dėl žydų suvarymo į getą ir jų turto nusavinimo.
Dėl Jono Noreikos atminimo lentos buvimo ant Vrublevskių bibliotekos fasado aistros tebeverda iki šiol. Daugiau nei du dešimtmečius čia kabojusi Jono Noreikos atminimui skirta lenta 2019 m. balandžio 8 d. buvo sudaužyta.
Tą pirmadienio rytą pilietis S. Tomas pasistatė prie šios lentos kopėčias ir kūju ją sumaitojo. Apie tai 10 val. 37 min. policijos pareigūnams pranešė pats įvykio herojus S. Tomas. Jis visą įvykį tiesiogiai transliavo savo „Facebook“ profilyje.
Generolo Vėtros šalininkai pagamino ir pakabino naują atminimo lentą. Kas jos laukia?
Nejaugi buvęs Valstybės saugumo departamento (VSD) vadovas, vidaus tarnybos generolas Jurgis Jurgelis, neteisus?
2019.10.26 Antakalnio kapinėse palaidotas paskutinis Aukštaitijos partizanas Antanas Kraujelis, slapyvardžiu Pabaisa (vėliau Siaubūnas).
1928 metais gimęs Antanas Kraujelis į mišką išėjo po karo (1948 metų rudenį). Partizaninis karas buvo jau pasibaigęs. 1954 m. Antanas liko vienintelis Lietuvoje partizanas, kovojęs dar vienuolika metų. Jis apsigyveno svainio gyvenamajame name po krosnimi įrengtoje slėptuvėje. Čia 1965 m. kovo 17 d., per sovietinės kariuomenės operaciją, A. Kraujelis nusišovė,
Atgimimo laikotarpiu Antanas Kraujelis tapo partizaninio karo herojumi.
1997 m. Lietuvos Gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras (LGGRTC) suteikė Antanui Kraujeliui (Siaubūnui) kario savanorio teisinį statusą (po mirties). Tai atvėrė kelią tolimesniam A. Kraujelio šlovinimui. I998 m. jis apdovanojamas Vyčio kryžiaus III –ojo laipsnio ordinu. 1998-ųjų metų birželio mėnesį Krašto apsaugos ministerija jam suteikė vyresniojo leitenanto laipsnį.
Kaip byloja liudytojai ir dokumentai, A. Kraujelis yra nužudęs ar dalyvavęs nužudant nemažiau kaip vienuolika civilių asmenų.
Buvęs Valstybės saugumo departamento (VSD) vadovas, vidaus tarnybos generolas Jurgis Jurgelis užsimena, kad tokį skaičių savo seseriai yra minėjęs ir pats Siaubūnas.
Generolas nuogąstauja, kad šiandien jaunimas raginamas iš Pabaisos – Siaubūno semtis ištvermės, drąsos, patriotizmo. Neduok Dieve, jei susiklosčius nelemtiems istoriniams kataklizmams dalis jaunimo imtų ir „ pasisemtų“ A. Kraujelio kovos metodų. Lankantieji jo kapą turėtų apie tai pamąstyti.
Kultūrinis karas tęsiasi
Nuo 1990-ųjų metų pradžios tie, kurie išsakydavo mintis, neatitinkančias idealizuotam patriotiniam tautiniam naratyvui, pradėti skelbti tautos priešais. Į jų tarpą pateko ir poetas Tomas Venclova ir istorikas Edvardas Gudavičius.
Vis dar tebesame giliame kultūrinio karo stovyje. Ieškome ir persekiojame kitaminčius. Aštrius debatus tebekelia sovietmečio rašytojų veikla. Nenutyla ginčai dėl kai kurių miglotų faktų kardinolo V. Sladkevičiaus, meno darbuotojų: S. Sondeckio, P. Cvirkos, J. Marcinkevičiaus, K. Kubilinsko, S. Neries, V. Valsiūnienės ir kitų biografijose. Tačiau to meto gyvenimas buvo kur kas sudėtingesnis negu šiandien kai kam atrodo.
Romualdo Granausko „Jaučio aukojimas“ – vienas pirmųjų laisvės šauklių, bet šis rašytojas pirmasis prisipažino bendradarbiavęs su KGB.
J. Baltušis nepriklausomybės skelbimo metu buvo prieš Lietuvos nepriklausomybę, bet jo kūryba iki šiol vertinama pasauliniu mastu.
Ar mums iš tiesų pakanka faktų, kad rastume tiesą? Ar žinoma faktų, kad Just .Marcinkevičius bendradarbiavo su KGB?
Mažesni priešai nuolat ieškomi ir persekiojami akademinėje bendruomenėje ir viešojoje erdvėje.
Dabar į tautos priešų gretas bandoma įkelti rašytoją Marių Ivaškevičių.
Prabėgusių metų gale visa žiniasklaida vieningai pažymėjo apgailėtiną situaciją valstybėje. Seime chaosas. Pamažu įsitvirtina požiūris, kad valdžios veikėjams Lietuvos valstybės gerovė prasideda nuo jų išsikovoto portfelio. O norinčių juos nešioti daug.
Valdančiosios koalicijos nariui Gediminui Kirkilui buvo prognozuojama Viktoro Pranckiečio vieta, bet pastarasis atsilaikė.
Surūšiuoto elito konteineryje (apie Seimą)
Artėjant naujiems rinkimams, Seime prasideda bėgiojimas per frakcijas. Jaučiantieji savo politinės karjeros pabaigą bando gelbėtis ir prisiglausti kur saugiau, šilčiau.
Pačioje rudens sesijos pradžioje keturi „tvarkiečiai“ staiga nusprendė, kad jiems su R. Žemaitaičiu jau ne pakeliui. Nors iki šiol tas pats kelias buvo tinkamas visiems.
„Tvarkiečius“ Oną Valiukevičiūtę, Juozą Imbrasą , Algimantą Dumbravą iš frakcijos išsivedė Vytautas Kamblevičius. Anksčiau jis vaikščiojo Viktoro Uspaskicho, Rolando Pakso, R. Žemaitaičio pramintais keliais. O dabar turbūt pajuto, kad reikia prasiminti nuosavą takelį.
Taip iš sugriuvusių „Tvarka ir teisingumas“ ir „socialdarbiečių“ frakcijų ir Mišrios Seimo narių grupės pasitraukusių politikų Seime įregistruota nauja frakcija, pasivadinusi „Lietuvos gerovei“. Jos seniūnu tapo V. Kamblevičius.
Mūsų Seime dažniausiai „kryžminasi“ buvę Artūro Paulausko, Viktoro Uspaskicho ir Rolando Pakso bendraminčiai. Tas, kas buvo Naujojoje sąjungoje, gali tapti „darbiečiu“, „tvarkiečiu“, „valstiečiu“ ir net socialdemokratu.
Septynioliktojoje Vyriausybėje, pradėjusioje dirbti dar 2016 m. gruodį, po atnaujinimo rugpjūčio mėn. pakeičiami trys ministrai – žemės ūkio ministru paskirtas socialdarbietis Andrius Palionis, vidaus reikalų ministre tampa Lenkų rinkimų akcijos atstovė Rita Tamašunienė, Susisiekimo ministerijos vadovo portfelį gauna tos pačios partijos atstovas Jaroslavas Narkevičius.
Opozicija pasigalando kirvius. Nuo ko čia pradėjus? Kaip jau buvo rašyta, gaisras Alytuje lėmė „nemalonumus per valdiškus namus“ Vidaus reikalų ministrei Ritai Tamašunienei.
Po artėjančių rinkimų ateis nauji pateptieji. Prisiekdami dauguma jų vėl prašys Dievo pagalbos.
Bepigu buvo prie A. Smetonos: Seimo narys Dievo pagalbos galėdavo paprašyti greta sėdinčių savo kolegų – Dievo tarnų, kunigų: A. Petrulio, J. Purckio ir kitų. 1938 – 1939 m. Minisrų kabinetui vadovavo kunigas Vl. Mironas.
Pripratom, kad už savo žodžius išrinktieji neatsako, todėl duoti pažadai greit pamirštami. Ir prie to neprikibsi. Juk prisiekdamas pateptasis neprašė, kad jam apsimelavus Dievas pasiųstų jį į sugriežtinto režimo pragarą ar nutrenktų perkūnas. Gal gerovės valstybėje toks savęs pasmerkimas bus įgyvendintas?
Po priesaikos vėl viskas kartosis kaip iki šiol. O gal gerovės vizija ką pakeis?
Tęsinys kitame laikraščio numeryje.