Naujausios
Paskaita apie elgetavimą ir elgetos patirtį
Šiaulietis lektorius Evaldas Balčiūnas joniškiečiams, susirinkusiems į Laisvojo universiteto paskaitą, pasakojo apie elgetavimo vietą praeities ir šiandienos visuomenėje, jos formas ir technologijas, o prabilęs apie asmeninę patirtį, teigė elgetaudamas uždirbęs daugiau pinigų nei įmonės direktoriaus pavaduotojo poste.
Loreta RIPSKYTĖ
loretar@skrastas.lt
Evaldas Balčiūnas susirinkusiems prisistatė šiuo metu esąs bedarbis, nes jam pabodo dirbti, buvo per sudėtinga, sunku ir sveikata verta daugiau nei gautas atlyginimas. Jis dirbo įmonės direktoriaus pavaduotoju, žurnalistu, buvo Šiaulių miesto tarybos narys, o vienu metu pats išbandė gebėjimus elgetaudamas. Sako, per dieną vidutiniškai uždirbdavęs daugiau nei plušėdamas direktoriaus pavaduotoju, kada jo atlyginimas siekė 3000 litų.
Mažas pastebėjimas: elgetauti jis bandė Paryžiuje. Pasak lektoriaus, prancūzai apskritai linkę aukoti, duoti pinigų ir neklausti, kam, kodėl reikia, bei nepradeda pinigų prašančiojo moralizuoti.
„Mūsų šalies socialinio aprūpinimo sistema yra idiotiška: kad gautum paramą, turi atnešti daugybę pažymų, kurias gauti užtrunka tiek laiko ir nervų, kad žmogui trūksta savigarbos siūlas. Elgetavimas — kitas reikalas, yra burna, žmogus, ir prašo — duok atsigerti, valgyti, — savo poziciją dėstė Evaldas Balčiūnas. — Žinoma, jei žmogus neatstoja, reikalauja pinigų, net grasina, tai jau yra reketas.“
Svečio nuomone, žmonės dabar nesugeba elgetauti, jie jaučiasi pažeminti. O juk elgetavimas — tai ne tik pinigų prašymas iš praeivių, elgetavimas tam tikra prasme yra ir prašymas nemokamai pavežėti ar paskolinti druskos. Anksčiau žmonėms buvo įprasta nueiti pas kaimyną degtukų, duonos, nes parduotuvėje jų pritrūkdavo. Dabar parduotuvėse visko yra, žmogus nebeprašo, kaimynas nepažįsta kaimyno daugelį metų. Žmonės tampa svetimi, o mokėjimas prašyti ir jaunimui, ir vyresniems gali praversti įvairiose gyvenimo situacijose.
Lektorius išsakė kontraversišką nuomonę, kad geriau paaukoti narkomanui narkotikams, nes kitu atveju jis vis tiek eis, išplėš kokį automobilį ir jos laimikis bus dešimt kartų mažesnis negu padaryta žala kitam asmeniui, visuomenei.
„Elgetauja ne tik vargšai, bet ir kai kurių ordinų vienuoliai. Jų reguloje numatyta kartą per metus eiti elgetauti. Senais laikais, kai nebuvo radijo, televizijos, elgetą ir prekybininką žmonės priimdavo kaip žinių nešėjus. Tik pokario metais elgetavimą valdžia norėjo panaikinti, ubagus surinkti į neįgaliųjų draugijas, į kombinatus dirbti, — pasakojo E. Balčiūnas. — Neseniai Lietuvoje atlikau testą, apėjau apie Gedimino pilį, prašydamas pinigų. Surinkau beveik 5 litus. Niekas nebarė, supratau, kad iš to išgyventi galima.“
Autorės nuotr.
NUOMONĖ: Pasak Evaldo Balčiūno, elgetavimas — ne tik pinigų prašymas iš praeivių, elgetavimas yra ir prašymas nemokamai pavežėti ar paskolinti druskos. JNFO_Evaldas_Balciunas_LR