Naujausios
Išgyvenimo receptai
Vidutinė trijų keturių asmenų šeima mažame miestelyje ar kaime sugeba išsiversti iš 1000 litų pajamų arba — maždaug 250— 330 litų asmeniui, o būna sezonų, kai visi išgyvena iš 200 litų algos.
Tai — ne rizikos grupės žmonės, tai — jauni arba vidutinio amžiaus Lietuvos gyventojai, kai kurie praradę darbą, plušantys ūkyje arba auginantys vaikus, patys studijuojantys.
„Šiaulių krašto“ diskusijoje suėję aštuonių nuošalios Joniškio rajono Kriukų seniūnijos šeimų atstovai pažėrė gyvenimo ir išgyvenimo patirties, originalių idėjų.
Loreta RIPSKYTĖ
loretar@skrastas.lt
Vidutinė statistinė šeima
Į „Šiaulių krašto“ diskusiją apie vidutinės Lietuvos šeimos, kuri negali pasigirti dideliais turtais, bet anaiptol nenuslydusi nuo gyvenimo kelio: negirtuokliaujančios, nedejuojančios. Kriukų seniūnės Audronės Impolienės pakviesti susirinko aštuonių šeimų atstovai: Vida ir Alvydas Užkuraičiai iš Valakų kaimo, Aurelija Katinienė, Aušra Žalpienė, Laima Misevičienė, Neringa Jankauskienė, Genovaitė Urbutienė, Virginija Norvaišienė, Janina Gaižutienė iš Kriukų miestelio.
Jų šeimose auga nuo 1 iki 3 vaikų, kuriems yra nuo 1 metų 3 mėnesių iki 20 metų amžiaus. Dalis susirinkusiųjų patyrė emigracijos išbandymus, prarado darbą, trijų šeimų moterys studijuoja, kai kurie gyvena su tėvais.
Šeimų mėnesio pajamos svyruoja nuo 800 iki 2300 litų, tačiau dalis žmonių dirba sezoninėje žemės ūkio sferoje, tad jų algos kartais tesiekia 200 litų.
Ar įmanoma už tokią sumą pinigų Lietuvoje išgyventi? Kas jiems padeda neprarasti optimizmo ir vilties, kokią mato išeitį ir ką galėtų patarti valstybės vadovams?
Pajamos — 900, mokesčiai — 800 litų
Kaip gyvena sunkmečiu vidutinė kaimo, miestelio šeima? Kokios jūsų pajamos, kaip jas skirstote įvairioms reikmėms? Kiek reiktų pinigų vienam asmeniui, kad galėtumėte oriai gyventi?
A. Katinienė. Auginame 1,3 metų sūnelį, vyras šiuo metu ieško darbo, aš dirbu valytoja puse etato ir mokausi Žeimelio žemės ūkio mokykloje. Noriu įgyti virėjos profesiją, o būtent ši mokykla sudaro palankias sąlygas dirbantiems, šeimas turintiems asmenims. Iš ryto autobusiukas surenka ir nuveža, po paskaitų parveža namo, mokiniai neskirstomi pagal amžių, gali studijuoti ir suaugusieji.
Išgyvename iš maždaug 1000 litų, iš kurių apie 400 litų, o kartais ir daugiau, išleidžiame vaiko sauskelnėms, drabužėliams, kitoms reikmėms.Turime automobilį, reikia pirkti kuro. Stengiamės taupyti drabužių, avalynės sąskaita. Padeda tėvai, pas juos gyvename, todėl nemokame mokesčių. Manau, kad vienam asmeniui normaliai gyventi užtektų 1000 litų per mėnesį.
L. Misevičienė. Su vyru Rolandu auginame 7 ir 2,5 metų dukrytes ir šiuo metu gyvename iš valstybės remiamų pajamų, kurios siekia 900 litų. Mokesčiams per mėnesį sumokame 800 litų, nes dar studijuoju. Bet tai dar ne blogiausia situacija. Esame vertęsi ir iš 200 litų algos, dirbantiems žemės ūkyje ne sezono metu tai įprasta.
Mano supratimu, kuo žmogus daugiau gauna, tuo jo poreikiai didėja. Bet poros tūkstančių asmeniui užtektų.
A. Žalpienė. Turime tris 6, 13, 15 metų vaikus. Abu dirbame, pajamos siekia apie 2,3 tūkstančio litų. Penkiems žmonėms neišeina po 525 litus asmeniui, tačiau nemokamo maitinimo vaikams nei kitos socialinės paramos negausime, nes turime žemės. Vien maistui mokykloje savo trims atžaloms kasdien išleidžiu apie 12— 13 litų. Pinigus pirmiausia skiriame mokesčiams, kurui.
J. Gaižutienė. Šeimoje — trys 11, 19 ir 20 metų vaikai. Abu tėvai oficialiai esame bedarbiai, tad apie orų gyvenimą sudėtinga kalbėti. Nežinia, kaip išsisuksime, kai du vaikai taps studentais. Laikome gyvulių. Į depresiją nepuolame, nes kitiems dar blogiau. Galėtų žmonės būti draugiškesni, bet turbūt netekę darbų praranda ūpą ir sveikatą.
Grįžo dėl vaiko pilietybės
Lietuvoje daug žmonių netenka darbo, kai kuriuos iš jūsų šita rykštė irgi palietė. Ar nebandėte laimės ieškoti užsienyje? Kodėl grįžote?
A. Katinienė. Su vyru prieš porą metų dirbome Anglijoje. Iš pradžių nešiojome lankstinukus, per 6 valandas jų reikdavo išplatinti 1200. Vaikščiodavome su žemėlapiu, žymėdamiesi maršrutą. Vėliau vyras įsidarbino statybose. Planavome svečioje šalyje įsitvirtinti, galbūt įleisti šaknis, juk tuo metu uždarbis žmogui siekdavo apie 4000 — 5000 litų, bet dėl neplanuoto nėštumo grįžome į gimtąją šalį. Norėjome, kad vaikas būtų Lietuvos pilietis.
A. Užkuraitis. Mes auginame vaikus Lietuvoje, bet yra didelė nelygybė. Pavyzdžiui, Danijoje (ten dirba Alvydo brolis — aut. past.) augintumei vaiką mūsų šalies pilietį, gautum tik 93 litus, o jei priimi jų pilietybę — moka 6000 litų.
Gelbsti gyvuliai
Jūs įsikūrę nuošalioje seniūnijoje. Kaip tai atsiliepia gyvenimo kokybei? Gal mieste būtų lengviau?
V. Norvaišienė. Gyvendami mieste pas mamą galėjome skirti pinigų pramogoms. Dabar jų atsisakėme, nes kaime remontuojame namą, dukros eina į darželį, mokyklą, įsivedėme internetą. Vyras laksto per du darbus, aš nedirbu.
A. Žalpienė. Užsiauginame daržovių, laikome karvę, kiaulių. Užauginę parduodame ir prisiduriame. Šiuo metu kiaulės gyvo svorio kilogramas kainuoja apie 5,5 lito. (Pasak seniūnės A. Impolienės, Aušros ir Lino Žalpių šeima ne tik pati išsiverčia, bet yra nuolatinė vietos renginių rėmėja — aut. past.).
A. Užkuraitis. Manau, kad valdžia skaldo visuomenę į kaimo ir miesto Lietuvą. Miestiečiai gauna kompensacijas už šildymą, valstybė 50 procentų dengia renovacijos išlaidas. Bet jie renovuoja privatų namą, butai — jų nuosavybė, o jei aš remontuoju savo namą, paramos negaunu.
Seniūnė A. Impolienė. Kaime žmonės verčiasi iš žemės, gyvena dažniausiai nuosavuose namuose, tačiau kai kur net parduotuvių nėra, tenka važiuoti į miestą, o jei nėra savo transporto, džiaugiasi sulaukę „autolavkių“. Mieste žmogus gali pasirinkti produktų pagal kainą iš daug parduotuvių, gali nueiti anksti rytą ar vakare, kai būna daugiau nukainuotų prekių, kurių galiojimo laikas baigiasi. Kriukiečiai dar karaliai, nes turi 2 parduotuves, o va, Lieporuose, matyt, gyvena turtingiausi žmonės rajone, nes vienintelėje parduotuvėje kainos didžiausios. Suprantu, verslui reikia išgyventi, nedidelė apyvarta neduoda pelno.
200 litų — per dideli pinigai paramai gauti
Ką reiktų daryti, kad gyventume geriau? Ar valstybė pakankamai skiria dėmesio šeimoms?
L. Misevičienė. Studijuodama tarptautinę ekonomiką supratau, kad gyvenimo realybė dažnai prasilenkia su mokslu. Manau, jog reikėjo didinti mokesčius, kai valstybės ekonomika augo, o ne kai tapo silpna. Tarkime, lengvata, susigrąžinant dalį pinigų už kompiuterius, nebuvo būtina, kai algos augo. Valstybės mokesčių ir paramos sistemoje yra kuriozinių situacijų. Pavyzdžiui, kai vyras uždirbo 200 litų per mėnesį, kreipėmės socialinės paramos, o mums atsakyta, kad negalime jos gauti, nes per mažos pajamos. Reikia gauti minimalią algą. Jei uždirbi mažiau, tau iš viso niekas nepriklauso. Puse etato dirbdamas irgi nieko negausi.
Kai pradėjau studijuoti, pirmus metus iš valstybės negalėjau susigrąžinti mokesčių dalies už studijas, nes buvau nedirbanti. O dirbantis asmuo tai galėjo padaryti. Nors kai nedirbi, susimokėti už mokslą sunkiau. Bet tu neduodi mokesčių valstybei, todėl nieko negauni. Kitais metais deklaravome pajamas dirbusio vyro vardu, kad galėtume pasinaudoti lengvata.
A. Užkuraitis. Valdžia jau krizės pradžioje žinojo, kad neturės pinigų padidintoms pensijoms, algoms mokėti, tačiau kėlė, tik dėl to, kad vėliau juos prisimintų bei rinktų. O paskui nubraukė pensijų, algų dalį. Manau, neteisėtai.
Mano tėvystės atostogų išmokos taip pat nuolat mažėja. Oficialiai jos mažintos 6 procentais, bet per metus nuo 1800 braukė ir braukė iki 1060 litų. Ką Vyriausybė atsakė tėveliams? Deklaruokite pajamas. Kai deklaruoji pajamas už mėnesį, vienam vaikui atgauni 15 litų.
V. Norvaišienė. Turiu pasiūlymą dėl mokesčio už šiukšles. Vaikams jis galėtų būti mažesnis, juk logiška — jie pusę dienos ar net ilgiau praleidžia mokykloje ir darželyje, šiukšlių namo neparneša. Be to, mieste konteineriai išvežami kas savaitę, pas mus — kas dvi savaites. Bet mokestis visiems lygus, už ketvirtį mūsų šeimai išeina 60 litų.
Skolintos pratybos ir vėjo jėgainės statyba
Gal sunkmečiu atradote, išbandėte naujų taupymo būdų?
G. Urbutienė. Mes abu sunkmečiu praradome darbą: aš — bankrutavusioje trinkelių gamybos įmonėje, o vyras — laikinas bedarbis, nes pluša, kaip ir daugelis kaimo žmonių, žemės ūkyje. Auginame dvi 6 ir 17 metų dukras, verčiamės iš bedarbių pašalpų. 500 litų išleidžiame mokesčiams, o 700 lieka maistui, drabužiams. Pakeitėme racioną, mažai valgome mėsos, daugiau košių, sriubų, parduotuvėje perkame didesnį kiekį kruopų, aliejaus, miltų. Taupome mokyklos reikmėms. Pavyzdžiui, anglų kalbos pratybas vaikai pildo pieštuku, o paskui ištrina ir atiduoda jaunesniam broliui, sesei ar kitam mokiniui. Iš rankų į rankas keliauja ir atlasai.
A. Užkuraitis. Norime būti nepriklausomi nuo elektros tinklų, pasinaudoti švaria vėjo jėgainės tiekiama energija. Tiesa, jei būsi stambus verslininkas, ūkininkas, parduodantis elektrą skirtomiesiems tinklams, tau didžiąją dalį lėšų kompensuos Europos Sąjunga, o jei nori savo namams išgauti elektrą, mokėsi visus 100 procentų. Bet nenuleidžiame rankų, su bendraminčiais vyksime į Kauną pas atstovus, prekiaujančius olandiška įranga, ir tikriausiai sudarysime sutartį dėl vėjo jėgainės statybos. Mes dabar sunaudojame apie 200— 300 kilovatų elektros energijos per mėnesį. Mažiausia įrangos kaina yra 2000 litų, neskaičiuojant statymo darbų. Pagal optimistinius paskaičiavimus atsipirktų per trejus metus.
Autorės nuotr.
DISKUSIJA: Į diskusiją apie vidutinės Lietuvos šeimos gyvenimo realybę atėjo beveik vien moterys: (iš kairės) Neringa Jankauskienė, Virginija Norvaišienė, Laima Misevičienė, Genovaitė Urbutienė.
PASIRINKIMAS: Aurelija Katinienė su vyru grįžo į Lietuvą iš Anglijos, nes norėjo, kad vaikas gimtų Lietuvoje.
PATIRTIS: Tarptautinę ekonomiką studijuojančiai Laimai Misevičienei teko susidurti su valstybės paramos kuriozais: kai vyras uždirbo 200 litų per mėnesį, šeima kreipėsi socialinės paramos, o jiems atsakyta, kad neskirs, nes per mažos pajamos.
IDĖJA: Vida, o ypač Alvydas Užkuraičiai puoselėja idėją pasistatyti vėjo jėgainę.